Kultūros raiškos įvairovė

Kultūrų įvairovė yra varomoji vystymosi jėga ne tik ekonominės raidos, bet ir intelektinio, emocinio, moralinio ir dvasinio tobulėjimo požiūriu.

Kultūrų įvairovės skatinimo svarba pabrėžiama net septyniose kultūros sritį reglamentuojančiose UNESCO konvencijose*, tačiau 2005 m. spalio 20 d. priimta Konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions) yra vienas svarbiausių tarptautinių teisės instrumentų kultūros srityje, kuriuo 140 pasaulio valstybių bei Europos Sąjunga grindžia savo kultūros politiką.

Pagrindiniai šios konvencijos principai: remti darnų valstybių kultūros valdymą (skaidri kultūros politika, žiniasklaida, prieiga prie skaitmeninės aplinkos, pilietinės visuomenės įtraukimas); skatinti kultūros produktų ir paslaugų mainus, menininkų ir kultūros profesionalų mobilumą, integruoti kultūrą į nacionalines darnaus vystymosi politikas (darni kultūros išteklių sklaida visoms vietos bendruomenėms ir pažiedžiamoms socialinėms grupėms), užtikrinti žmogaus teises ir laisves kultūros sektoriuje (kultūros sričių lygybė, parama moterims kūrėjoms ir prieiga, laisva kultūros raiška, socialinis ir ekonominis kūrėjų statusas). Lietuva ratifikavo šią konvenciją 2007 m.

2005 m. Konvencijos valstybių narių konferencija 2009 m. patvirtino Įgyvendinimo veiklos gaires Vadovaujantis šiomis gairėmis yra  aiškinama, interpretuojama ir įgyvendinama Konvencija. Įgyvendinimo veiklos gairės peržiūrėtos, papildytos ir patvirtintos 2011 ir 2015 m.

Kultūrų įvairovė yra būtina, siekiant sumažinti skurdą ir skatinant sėkmingą darnų vystymąsi. Kultūrų įvairovė, pasitelkiant inovacijas ir naująsias technologijas, veda prie civilizacijų ir kultūrų dialogo, skatina pagarbą ir tarpusavio supratimą.  Kultūrų įvairovės, „bendrojo žmonijos paveldo“ (Visuotinė kultūrų įvairovės deklaracija, 2001 m.), ir dialogo skatinimas – vienas iš svarbiausių UNESCO prioritetų.

UNESCO konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (2005) – tai vienas svarbiausių tarptautinių teisės instrumentų kultūros srityje, kuriuo 140 pasaulio valstybių bei Europos Sąjunga grindžia savo kultūros politiką.

Pagrindiniai šios konvencijos principai: remti darnų valstybių kultūros valdymą (skaidri kultūros politika, žiniasklaida, prieiga prie skaitmeninės aplinkos, pilietinės visuomenės įtraukimas); skatinti kultūros produktų ir paslaugų mainus, menininkų ir kultūros profesionalų mobilumą, integruoti kultūrą į nacionalines darnaus vystymosi politikas (darni kultūros išteklių sklaida visoms vietos bendruomenėms ir pažiedžiamoms socialinėms grupėms), užtikrinti žmogaus teises ir laisves kultūros sektoriuje (kultūros sričių lygybė, parama moterims kūrėjoms ir prieiga, laisva kultūros raiška, socialinis ir ekonominis kūrėjų statusas). Lietuva ratifikavo šią konvenciją 2007 m.

Lietuvoje vykdyta daug projektų, skirtų civilizacijų dialogo, tolerancijos tematikai. Vieni svarbiausių projektų: tarptautinė konferencija „Civilizacijų dialogas“ (2001 m. balandžio 23–26 d.) bei 6 valstybių (Baltijos ir Pietų Kaukazo) bendras projektas „Civilizacijų dialogas. Kaukazas“ (2003-2007 m.), kurio iniciatorė buvo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

Kultūrų, kalbų įvairovė yra taip pat reikalinga žmonijai, kaip biologinė įvairovė gamtai (Visuotinė kultūrų įvairovės deklaracija, 2001 m.) Biologinė, kultūrų ir kalbinė įvairovės nėra atskiri gyvenimo įvairovės aspektai, bet tampriai susiję bei abipusiai papildantys vienas kitą. Šias sąsajas galima lengvai pastebėti lyginant geografinį pasaulio biologinės, kalbinės ir lingvistinės įvairovių pasiskirstymą. Vietovės, pasižyminčios didžiausia biologine įvairove, stebina įspūdinga skirtingų kalbų koncentracija. Staigūs socio-ekonominiai ir politiniai pokyčiai veikia vietos bendruomenes, atitraukia jas nuo tradicinių gyvenimo įpročių ir tradicinės gyvenimo aplinkos. Tai atsispindi kalboje ir kultūroje, tradicinių ekologinių žinių panaudojimas ir gebėjimas jas perduoti nyksta. Vietiniai gyventojai neįsisavina naujų aplinkos naudojimo būdų, staigiai išeikvojami gamtiniai ištekliai, gamtai daroma žala. Kalbinė įvairovė yra mūsų istoriškai susiformavusių žinių lobynas, įskaitant žinias apie tai, kaip racionaliai naudotis ir išlaikyti labiausiai pažeidžiamą ir biologiškai įvairią aplinką. Parama pasaulio kalboms ir per jas jomis kalbančių žmonių kultūriniam paveldui turi tapti prioritetiniu tikslu visų besirūpinančių aplinkos išsaugojimu ir darniu vystymųsi.


* Konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (2005 m.)Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija (2003 m.)Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija (2001 m.)Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija (1972 m.)Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencija (1970 m.)Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija (1954 m.)Pasaulio autorių teisių konvencija (1952 m., 1971 m.)