Pasaulio paveldo konvencija ir jos įgyvendinimo gairės

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija (toliau – Pasaulio paveldo konvencija), priimta 1972 m., yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis nacionalinių ir pasaulio kultūros bei gamtos paveldo objektų ir vietovių apsaugą bei jų valdymą.

Pasaulio paveldo konvencijos siekis yra nustatyti, apsaugoti, išsaugoti, pristatyti ir ateities kartoms perduoti išskirtinės visuotinės vertės kultūros ir gamtos paveldą.

Pasaulio paveldo konvencija, kurią ratifikavo 192 valstybės, reglamentuoja Pasaulio paveldo komiteto (the World Heritage Committee) darbą, nustato kultūros ir gamtos paveldo objektų ir vietovių įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą (World Heritage List) arba į Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą (List of World Heritage in Danger) tvarką, aptaria bendradarbiavimą su tarptautinėmis ir nacionalinėmis valstybinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis, Pasaulio paveldo fondo veiklą ir tarptautinės paramos sąlygas bei tvarką. Lietuvos Respublika šią konvenciją ratifikavo 1992 m. kovo 31 d.

Už sprendimų, susijusių su Pasaulio paveldo konvencija, įgyvendinimą yra atsakingas Pasaulio paveldo komitetas (the World Heritage Committee).

1977 m. pirmojoje Komiteto sesijoje patvirtinos Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairės (2005 m. redakcija lietuvių kalba) (Operational Guidelines for the Implementation of the World Heritage Convention, 2015 m. redakcija anglų kalba). Šios gairės yra nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos, kad į jas būtų įtraukti naujausi Pasaulio paveldo komiteto sprendimai.

 

Atnaujinta 2016-07-27