Aretos Didžionienės tapybos paroda „Transformacija“

Areta Didžionienė, Lietuvos komisijos UNESCO nacionalinėje galerijoje atidariusi naują parodą “Transformacija”, skirtą Vilniaus istorinio centro įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dvidešimtmečiui, tapo Vilnių intuityviai ir emocingai. Šiltu koloritu bei faktūriniais dažo sluoksniais dailininkė užsimena apie senamiesčio daugiausluoksniškumą laike ir erdvėje. Paroda džiaugėsi ir Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas: „Puiku, kad Vilnius įkvepia žmones, kurie nėra vilniečiai ir ant kurių diplomo neparašyta „dailė“. Aš manau, kad tai yra labai didelis privalumas, kad žmogus baigęs teologijos ir ekonomikos studijas yra taip Vilniaus sužavėtas, kad prabyla tokiais įspūdingais ir šiltais meno kūriniais, tokiais poetiškais, kurie eina tiesiai iš širdies.“ Apie Vilniaus romantiką, svarbą, kaitą bei tautinį identitetą su dailininke Areta Didžioniene kalbasi menotyrininkė Iveta Jaugaitė.

Jūs kalbate apie Vilniaus transformaciją, ką jums tai reiškia?

Transformacija man yra kaita. Juk viskas kinta, nes gyvenimas yra procesas. Tuo metu, kai kūriau šį ciklą, skaičiau Laimono Briedžio knygą „Vilnius: savas ir svetimas“. Sužinojau daug įdomių faktų. Man ji labai lipo, nes esu ne vilnietė, ir man Vilnius yra kitoks – čia atvažiuoji kaip į šventę. Manęs net Tauragėj klausė: „Tai kodėl būtinai Vilnių tapai?“ Aš tik paskui susimąsčiau, man tai atrodė savaime suprantama. Man tai visiškai natūralus jausmas, galvoju, kad kiekvienas tapantis nori Vilnių pavaizduoti. Dar pirmai savo parodai 2009 metais, kurią surengti mane paskatino dailininkas Vytautas Kusas,  buvau padarius du didelio formato darbus Vilniaus tematika, ir jis man sakė: „Pasirinkai nelengvą temą. Ar žinai, kiek yra dailininkų, kurie tapo Vilnių?“ Bet aš vis tiek norėjau, mane tai traukė, todėl vysčiau tą idėją. Jei būčiau gyvenus Vilniuje, taip jo turbūt nepavaizduočiau, būtų kažkas galbūt kito. Matau Vilnių tarsi iš šalies. Kai esu čia, vaikštau, tokį malonumą jaučiu… Senamiestis man kvepia, pulsuoja, kiekvienas akmuo kažką pasakoja. Fotografuodavau sau nutrupėjusias senamiesčio pastatų sienas – man ten toks grožis, tokie menai, laiko kūryba akivaizdi.

Miestas, erdvė ir laikas, kaip tai apjungti, pateikti, ir buvo mano ieškojimai. Pasirinkau medžio simbolį, kaip saugumo, augimo įvaizdį. Juk ir Lietuva, ir kultūra, ir mes keičiamės. Tai tiesiog natūralus procesas, dėl to parodos pavadinimas ir yra „Transformacija“ – kaita.

Ar manote, kad ateityje galėtumėte tapyti pvz. Naujamiestį ar kitas Vilniaus vietas?

Ne, turbūt, kad ne.

Jums Vilnius yra būtent senamiestis?

Taip, būtent senamiestis. Ieškojau medžiagos ir knygose, ir senose nuotraukose iš albumų. Turiu minčių, kaip dar galėčiau plėsti šį darbų ciklą. Kai rengiau parodą „Korių takais“, panaudojau lietuvių, baltų simboliką, verpsčių ir kitus motyvus. Tuo metu įvyko savotiškas lūžis tapybiniame gyvenime. Turėjau norą, bet nežinojau, kaip tai pateikti, išreikšti. Buvo apėmus neviltis. Suvokiau, kad aš – ne profesionalas, mano darbų galbūt niekam nereikia, kam sau kelti uždavinius, reikia imti viską ir sudeginti krosnyje. Tuo pat metu protas vis tik tą vakarą mane sulaikė,  bet sau pažadėjau – jeigu taip pat galvosiu po trijų dienų, taip ir padarysiu. Žinoma, niekas to nežinojo. Sulaikė dar ir tai, kad buvo didelių darbų, o jų taip greit į krosnį nesumesi, o jei paveikslai būtų buvę maži, tai būčiau sudeginus tikrai. Meninė kalba yra nelengvas kelias, labai nelengvas… Tas sekančias tris dienas netapiau, mąsčiau, supratau, kad nereikia nuleisti rankų, dar pabandyti. Ėmiau verpstes iš knygų nagrinėti, perkelti jų raštus ant drobės, ir mane užliejo toks geras jausmas… Pagalvojau: „Tai mūsų šaknys, apie kurias galiu tyliai prabilti, galbūt “šnabždėti“ korio kalba, medaus kvapu, gintaro atspalviais“. Gal man, kaip eiliniam žmogui, užtenka tyliai kalbėti savo darbais.

Ką jums reiškia išsaugojimas transformacijos ir kaitos kontekste? Kas turėtų kisti, kas būti saugoma?

Kartą klausiau laidos su lietuvių kilmės amerikiečių mokslininku Tomu Vilsonu. Iš jo interviu prisimenu, kaip jis kalbėjo, jog identitetas nėra statiškas, o kintantis. Pirma, jis suvokiamas per asmeninį santykį. Antra, svarbu tai, kuo dalinamės ir su kuo identifikuojamės, simboliai, jausmai, emocionalūs pojūčiai. Labai svarbu, ką turime, ką darome, kokius mus identifikuojančius ženklus galime parodyti kitiems. Juk jei mes tapome europiečiais, dėl to nepraradome lietuviškos tapatybės. Kitatautiškumas yra ir kitoniškumas, tai yra gerai. Tautinė tapatybė yra kintanti sąvoka, nes pasaulis yra globalus, gyvenimas labai dinamiškas. Šie samprotavimai man artimi. Manau, kad kiekvienas žmogus yra savitas, kiekviena tauta unikali, svarbu būti dinamišku, pasiruošusiu atrasti kažką naujo visada ir tuo pat metu išlikti savimi šiame besikeičiančiame pasaulyje.

UNESCO veikla prasminga, rimta, solidi, nerėkianti, bet veikianti konkrečia kryptimi visame pasaulyje. Todėl labai džiaugiuosi ir dėkoju už tai, kad mano kūryba eksponuojama Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje.

Ar vaikščiodama po Vilnių ieškote istorijų, tarkime, iš Laimono Briedžio aprašytų faktų?

Taip negalėčiau pasakyti. Man tai tiesiog įkvėpimas. Man nebūtina nutapyti konkretų objektą ar bažnyčią, na, gal nebent Šv. Onos labai norėjosi. Bet tai vėlgi pasikartojanti mintis – pastatai pragyvena šimtmečius, pragyvena mus, o emocijos tos pačios. Tas pats Napoleonas žavėjosi ja, o dabar ir kiti, ir aš  eidama žaviuosi. Skirtingais istorijos tarpsniais  mes susijungiame ties ta pačia emocija.

Ar ateityje po šios parodos dar kursite Vilniaus tema?

Oi, dabar turiu tiek planų! (juokiasi) Ir Vilniaus senamiesčio architektūra, ir tautinio identiteto, simbolių tema aktuali. Dar Kuršių Nerija vilioja, pajūris. Ten gamta, vėjas, kopos, viskas unikalu. Ten tokie klodai, nors imk po vieną smiltelę ir gėrėkis.

O ši paroda man kaip kalba, kaip komunikacijos forma. Slaptai viliuosi, kad ji pakeliaus, norėčiau, kad žmonės ją pamatytų dar kažkur kitur.

Isivaizduokime Vilnių kaip gyvą reiškinį, ląstelę. Manau, kad miesto išsaugojimo idėją galima matyti per vieno žmogaus santykį su šiuo reiškiniu. Kita vertus, galima kalbėti apie vyriausybės santykį arba per tokios organizacijos, kaip UNESCO, veiklą. Tai tarsi mikro ir makro požiūris. Tame matau prasmę, galiu vystyti savo idėjas ir kartu mėgautis pačiu tapymo procesu.

Ačiū už pokalbį.

Parodos atidarymo renginyje A. Gelūnas minėjo filosofą Arūną Sverdiolą, kuris yra sakęs, kad kultūroje svarbūs du dėmenys: steigtis ir sauga. Anot Lietuvos Respublikos ambasadoriaus prie UNESCO A. Gelūno, kalbėdami apie steigtį prisimename, kad Gediminas 1323 m. savo laiške paminėjo sostinę Vilnių ir tai tapo oficialia Vilniaus įkūrimo data. Nuo to laiko daugybė Vilniaus žmonių saugojo jį, pasitelkdami poeziją, kūrybą, tapybos darbus, skulptūras, freskas ir kt. Ši paroda apie Vilnių yra vienas iš tų kaupiančių žiedlapių, ar ta perlo kriauklė, kuri saugo mūsų Vilnių savo refleksija, savo tapyba.

Paroda Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje veiks iki 2015 m. sausio 12 dienos

APIE AUTORĘ

Areta Didžionienė gimė Tauragėje ir gyvena šiame mieste iki šiol. 2005 m. Klaipėdos Universitete įgijo Teologijos bakalauro diplomą, o 2009 m. Šiaulių Universitete baigė ekonomikos magistrantūros studijas. Areta Didžionienė nuolat domėjosi tapyba. Paskatinta dailininko Vytauto Kuso, nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja bendraautorinėse parodose. „Žemaitijos dailininkų sąjungos“ narė. Anot pačios autorės, ji dega noru tapyti, nes jai įdomiausias pats darbo procesas ir skatina noras dalintis kūrybos pilnatve su kitais.

2014 12 15 Kategorija: Galerija, Visos naujienos