Rimantas GUČAS
CORRUPTISSIMA RES PUBLICA PLURIMAE LEGES
Kultūros barai, 2015 Nr.12
Lietuvos miestų ir miestelių panoramos, rūmų ir bažnyčių vaizdai, nufilmuoti iš „dronų“,
atrodo idiliškai gražūs. Grožimės ir dvarų interjerais, kai televizijos ekrane matome kerpamas
juosteles, klausomės šventiškų kalbų, iškilmingų koncertų… Tačiau užėjus į tuos rūmus ir pažvelgus
restauratoriaus akimis, verkti norisi: viskas nauja, žiba aukštos kokybės lakais, šviečia sintetiniais
dažais, durys, langai su palangėmis naujutėlaičiai, o parketo lygumas ir spindesys bemaž nesiskiria
nuo laminato. Viduje sunaikinta viskas, kas įmanoma. Užuominų, kad interjero elementai būtų bent
originalių dalių kopijos, rasti vargu ar įmanoma. Belieka klausti, kaip iki to prisigyvenome ir kur link
einame?
Kultūros paveldas, materialusis ir nematerialusis, yra tautos savasties pagrindas. Ne veltui
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įrašytas šalia valstybės nepriklausomybės, konstitucinė
santvarkos, visuomenės sveikatos ir kitų tautos bei valstybės būtį lemiančių dalykų. Iš esmės jis yra
vienas ir nedalomas, nors įvairus ir puoselėjamas įvairiais būdais.
Nematerialusis paveldas pirmiausia yra kalba. Kai kurie reiškiniai, pavyzdžiui, sutartinės ar
dainų švenčių tradicijos, yra svarbios ne vien mums – tai pripažinta pasaulinio paveldo dalis, įtraukta
tarp UNESCO saugomų objektų. Kiek mes patys tai suprantame, kiek sugebame vertinti, atskiras
klausimas.
Materialusis paveldas skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį. Šis skirstymas yra dirbtinis,
palengvinantis organizacinius dalykus, bet sukeliantis papildomų rūpesčių ir padarantis nemažai
žalos.
Kilnojamojo paveldo objektai yra pirmiausia meno kūriniai, muziejinės vertybės, ir tie
nekilnojamojo paveldo objektų elementai, kurie laikomi kilnojamaisiais ir vadinami priklausiniais
arba vertingosiomis savybėmis.
Kad išliktų ateities kartoms, visas paveldas turi būti saugomas, prižiūrimas, konservuojamas,
restauruojamas. Dėl restauravimo sąvokos ne visada lengva susitarti. Restauravimu įprasta vadinti
pakeistos, sunykusios senosios dalies sugrąžinimą į įrodomą pirmykštę būklę. Ko gero tikru, šio
žodžio prasmę atitinkančiu galima laikyti tik kilnojamųjų objektų restauravimą, kai su
padidinamuoju stiklu, specialiais įrankiais ir medžiagomis, pagal moksliškai pagrįstą metodiką,
kruopščiausiai milimetras po milimetro atkuriamos pažeistos dalys.
Nekilnojamąjį kultūros paveldą pirmiausia sudaro įvairiausi pastatai, o restauratoriumi
vadinamas architektas, projektuojantis atkūrimo, perstatymo, pritaikymo darbus. Parengtą projektą
tvirtina įvairios instancijos ir perduoda statybininkams. Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų,
įprastai vadinamų architektūros paminklais, būtina restauravimo dalis yra tyrinėjimo darbai. Ne
veltui sakoma, kad restauravimas yra intensyvi mokslinio tyrinėjimo forma.
Kai atėjo pirmieji Europos pinigai, skirti paveldui, kai juos „įsisavinti“ buvo pavesta Ūkio
ministerijai, pirmuoju įsakymu ministras uždraudė tais pinigais finansuoti tyrimus. Galėjo įsakymą
formuluoti paprasčiau: už ES pinigus restauruoti Lietuvos architektūros paminklus DRAUDŽIAMA.
Išmanymas, gebėjimas organizuoti ir atlikti tyrimus, jų rezultatų vertinimas, taikymas, pastangos
išsaugoti kiek įmanoma daugiau autentikos architektus-restauratorius skiria nuo architektųmenininkų,
didžiausią dėmesį skiriančių saviraiškai. Nors šiaip juos skirianti išmanymo ir profesinės
etikos juosta yra gana trapi. Juk paveldo objektus labiausiai subjaurojo projektai, parengti
diplomuotų architektų, atestuotų ir kaip paveldo specialistai.
Architektūros restauratoriumi nepasidaroma šiaip sau, kam nors gražiai išrašius atestatą, – tai
ilgų metų darbo ir, sakytume, gyvenimo būdo, net pašaukimo dalykas. Kiekviename nekilnojamojo
paveldo objekte, bažnyčioje, rūmuose, bet kuriame pastate, susitinka abiejų rūšių vertybių –
kilnojamųjų ir nekilnojamųjų – restauratoriai. Tik nuo jų gebėjimo suprasti vieniems kitus,
bendromis pastangomis atrasti, išsaugoti, išryškinti visa, kas yra išlikę autentiško ir vertingo,
priklauso restauravimo sėkmė ir prasmė. Deramai restauruoti tokį sudėtingą objektą kaip bažnyčia ar
dvaras gali tik plataus akiračio specialistai.
Už visą paveldą pagal įstatymus tiesiogiai yra atsakingas kultūros ministras. Visi kilnojamojo
kultūros paveldo objektų tvarkybos reikalai yra tiesiogiai Kultūros ministerijos žinioje, prie jos veikia
ir restauratorių atestavimo komisija, ir restauravimo taryba. Dėl kilnojamojo paveldo nesutarimų
kiek mažiau. Beveik visiems aišku, kad tai subtilus specialistų darbas, į kurį kištis nedera. O
svarbiausia – menki pinigai, skirtingai nuo pastatų, kur sukasi milijonai.
Atsakomybė už nekilnojamąjį paveldą tenka Kultūros ministerijos padaliniui – Kultūros
paveldo departamentui, kuris atestuoja nekilnojamojo paveldo specialistus, sudaro įvairias tarybas ir
komisijas, atsako už darbų kokybę.
Kadangi statiniai yra departamento žinioje, nuo jo valios, kad ir netiesiogiai, priklauso ir juose
esančių meno kūrinių, kitų vertybių likimas. Būta planų visą paveldą pavesti vienam departamentui,
tai būtų tarsi logiška, bet kaip velnias kryžiaus to išsigando pirmiausia muziejininkai. Palyginti su
muziejais, departamentas yra gana tiesmuka statybos verslo organizacija, kasdieniniam darbe
nutolusi nuo bendresnių kultūros aspiracijų ir tikslų. Architekto, o ypač statybininko, akimis,
priklausiniai yra kliūtys, trukdančios atlikti darbus. Statybų verslas jau trečią dešimtmetį deda
dideles pastangas šioms „kliūtims“ pašalinti.
Kilnojamasis ir nekilnojamasis paveldas tvarkomas pagal skirtingus įstatymus. Pirmasis
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (NKPAĮ) buvo priimtas 1994 m. Restauruoti
paveldo objektus buvo leidžiama tik licencijas turinčioms įmonėms. 2000 m. Prezidento Valdo
Adamkaus pasirašytas įstatymas nurodė: Nekilnojamųjų kultūros vertybių remonto, tyrimo,
konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbus atlikti, taip pat rengti šių darbų sąlygas, programas ir
projektus gali tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Kultūros vertybių apsaugos
departamento atestuotos įmonės. Suprantama – kvalifikuotai dirbti svarbiame paveldo objekte,
pavyzdžiui, bažnyčioje arba rūmuose, gali tik asmenys, turintys atitinkamą patirtį, kuri įgyjama ne iš
karto. Ne tik vadovybė, bet ir kiekvienas darbininkas turi jausti bent jau pagarbą paveldui. Tačiau
eilinėms statybos įmonėms tokie „sentimentai“ visiškai nepriimtini. Taigi NKPAĮ buvo keliolika
kartų po vieną kitą straipsnį keitinėjamas, atsižvelgiant į momentinį kieno nors interesą,
„tobulinamas“, žingsnis po žingsnio pritaikant jį prie stambiojo statybų verslo interesų.
Restauravimo įmonių licencijavimas panaikintas jau prieš keliolika metų. Nuo to laiko imtis
restauruoti nekilnojamąjį paveldą gali bet kuri statybos įmonė, tiesa, su sąlyga, kad tarp gamybos
vadovų būtų atestuotas (apiformintas) restauravimo darbų vadovas. Tokius vadovus atestuodavo
departamentas, ir tai sudarė papildomų rūpesčių. Beliko pasiekti, kad atitinkamus „specialistus“
atestuotų patys statybininkai. Šią paskutinę kliūtį pašalinti pasišauta, teikiant naują NKPAĮ pataisą.
Naujasis NKPAĮ „patobulinimas“ į viešumą išlindo spalio viduryje. Jis pavadintas „trumpai ir
aiškiai“: Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr.1-733 2, 5, 22, 18 ir
23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 23¹ straipsniu Įstatymas. Šį įstatymą sau pasirengė „grupė
draugų“ iš Aplinkos ministerijos. Kaip sakoma aiškinamajame rašte, įstatymų projektais siekiama
palengvinti gyvenimą šiose srityse veikiantiems verslo subjektams. Kadangi ne kiekvienas „savas“
statybininkas skiria „Bachą nuo Ofenbacho“, kai kurias sąvokas tenka apversti taip, kad nė šuo
nesulotų ir būtų laisvos rankos su paveldo objektais elgtis sau naudingiausiu būdu. Pagrindinis
tikslas – „įsisavinti“ visus nekilnojamojo paveldo tvarkymo darbus, tiksliau jiems skiriamas lėšas
(pirmiausia iš ES fondų). Kad paveldo objektuose be didesnių suvaržymų galėtų dirbti „savi žmonės“,
reikia perimti ir nekilnojamojo paveldo specialistų atestavimą. Naujasis NKPAĮ yra klasikinis
reideriškos akcijos pavyzdys. Reideris (angl. raider) – tai juridinis asmuo, kuris siekia perimti kitos
kompanijos akcijas arba valdymą. Rusijoje tas daroma, pasitelkiant ginkluotas gaujas.
Kaip įprasta, su tokiais pataisų projektais susipažįstama beveik atsitiktinai, jei kas iš pažįstamų
netyčia pamato juos internete. Bent jau ant Restauratorių sąjungos valdybos stalo jie atsidūrė tik
svarstymo Seimo komitetuose išvakarėse. Atsiliepimams buvo palikta vos kelios dienos. Taip daroma
visada, kai kas nors stengiasi prastumti įtartiną įstatymą, – visuomenė su juo susipažinti gali tik
paskutinę akimirką. Ne veltui į aiškinamojo rašto 13 punktą Įstatymų projektų rengimo metu gauti
specialistų vertinimai ir išvados atsakymas atitinkamas: Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų
vertinimų ir išvadų negauta (taip ir parašyta, net sakinio nepasistengė valyvai sudurstyti).
Restauratorių sąjungos valdyba rašte Seimui, Kultūros ministerijai ir kitoms institucijoms
konstatavo, kad rengiamas įstatymas yra daugeliu atžvilgių ydingas, griaunantis visą paveldosaugos sistemą
ir Lietuvos paveldo apsaugai pražūtingas. Atsakė tik Kultūros ministerija. Jos atsakymas,
politkorektiškai kalbant, yra netradicinės kompetencijos pavyzdys, gana iškalbingai atspindintis
paveldosauginės minties būklę institucijoje, kurią įstatymai įpareigoja rūpintis paveldu.
Pirmiausia suabejota, ar Restauratorių sąjunga apskritai yra kompetentinga kištis į
nekilnojamojo kultūros paveldo reikalus: svarbu pažymėti, kad Restauratorių sąjungos nariais yra
daugiausia kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimo specialistai, taip vadinamieji menų restauratoriai,
kurie atestuojami pagal kitą įstatymą. Suprask, naujasis įstatymas skirtas ne jiems, nekilnojamojo
paveldo rūpesčiai – ne jų reikalas. Jei rašto rengėjos žinotų, kad Restauratorių sąjungai priklauso ne
tik „vadinamieji menų restauratoriai“, bet ir architektai (vienų ir kitų yra maždaug po lygiai), tada jos
nekompromituotų raštą pasirašiusio viceministro… Pažymėtina, kad tautos ir valstybės paveldas yra
vienas, bendras, su visu juo reikia elgtis vienodai atsakingai. Kas prisiliečia prie paveldo, privalo
žinoti, kad jo apsaugos ir restauravimo principai visiems yra vienodi. Privalo ir nors kiek nutuokti
apie įvairiausių rūšių paveldo ypatumus. Vienas iš Restauratorių sąjungos uždavinių ir yra plėsti
įvairiausių specialybių restauratorių akiratį, tarpusavio supratimą. Kadangi Restauratorių sąjunga
vienija visų paveldo rūšių restauravimo profesionalus, jai kaip tik dera kuo aktyviau dalyvauti,
sprendžiant visus paveldo reikalus, ypač jei išlenda tokio destruktyvaus įstatymo projektas. Taip jau
būna, ir ne vien paveldosaugoje, kad specialistai sumaišo vadybininkų ir teisininkų kortas.
Kultūros ministerijos rašte yra ir daugiau pasažų, atskleidžiančių paveldosaugos neįgalumo
mastą: Atsižvelgiant į pastarųjų metų teismų sprendimus, kuriais projektuotojams sugrąžinti KPD
panaikinti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų (toliau – paveldosaugos specialistai)
atestatai, ir, remiantis pasitarimų su savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų bei suinteresuotos
visuomenės (sic!) atstovais metu dėl atestavimo problemų išsakytomis pastabomis, buvo padaryta išvada,
jog, kadangi paveldosaugos specialistų atestavimą vykdo KPD, šiuo metu yra prielaidos neobjektyviam ir
neskaidriam paveldosaugos specialistų atestavimui, nes tai yra ta pati institucija, kuri atlieka kultūros
paveldo objekto tvarkybos darbų projektavimo ir pačių tvarkybos darbų vykdymo kontrolės funkcijas. Ilgoka
citata pateikiama ištisai kaipo būdingas šiuolaikinės „kultūrinės“ kanceliarijos literatūrinio stiliaus
pavyzdys, veikiau savotiška diagnozė. Čia yra dvi įdomybės.
Pirmoji ta, kad rengiant paveldosaugos įstatymą, buvo remiamasi savivaldybių, nevyriausybinių
organizacijų bei suinteresuotos visuomenės atstovų nuomone, bet tarp jų nebuvo nė vienos organizacijos,
paveldo reikalus išmanančios profesionaliai, su paveldu susijusios tiesiogiai. Priešingai negu numato
įstatymai, nei Valstybinė kultūros paveldo komisija, nei tokios su paveldu susijusios visuomeninės
organizacijos, kaip ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas, kaip Restauratorių sąjunga, nei kitos su
paveldu tiesiogiai susijusios organizacijos apie pataisas nieko nežinojo, jas rengiant nedalyvavo.
Užtat pasireiškė suinteresuotos visuomenės atstovai. Gal kas žino, kokia tai visuomenė ir kuo ji
suinteresuota?
Kitas, dar rimtesnis dalykas, kad Kultūros ministerija, būdama atsakinga už visą paveldą, šiame
rašte prisipažįsta nepajėgianti savo žinybos viduje objektyviai ir skaidriai organizuoti paveldo
apsaugos.
Didžioji naujojo Įstatymo dalis susijusi su restauravimo specialistų atestavimo tvarkos
pakeitimais. Siūloma, kad jų kvalifikaciją vertintų jau ne Kultūros paveldo departamentas.
Architektus turėtų atestuoti Architektų rūmai, o inžinierius – Statybos produkcijos sertifikavimo
centras. Ar patys atestuotojai pakankamai išprusę paveldo srityje, niekas negalėtų pasakyti. Tiesa,
numatyta, kad kai kada atestavimo komisija turės pasikviesti ir departamento atstovą, tačiau jam,
kaip tokiais atvejais dažnai būna, teliks figos lapelio funkcija.
Prieš prisiliečiant prie bet kokio objekto, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kuo jis vertingas, kokios
jo vertingosios savybės. Pagal 2002 m. gruodžio 10 d. Nr. IX-1267 įstatymo 2 straipsnio 40 dalį – tai
kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar
moksliniu požiūriu. Taigi, statinio vertingųjų savybių sąvoka aprėpia daugybę dalykų, pradedant jo
istorija, įvairiausiais interjero elementais ir baigiant statybinėmis konstrukcijomis, bendromis
erdvėmis, išorės vaizdu, vieta kraštovaizdyje. Meno ir amato dirbiniai – lipdiniai, sieninė tapyba,
vitražai, krosnys, durys, langai, grindys, laiptų turėklai lemia didžiąją bet kurio statinio istorinės ir
kultūrinės vertės dalį. Dėl jų dvaro rūmai skiriasi nuo šiaip gražaus namo, o altoriai arba vargonai
kartais būna vertingesni už pačios bažnyčios sienas. Gražų pastatą su autentiškais interjerais galima
palyginti su riešuto kevalu ir branduoliu. Bene didžiausia ir nepranokstama kiekvieno paveldo
objekto vertybė yra pats autentiškumo faktas.
Siekimą likviduoti bet kokią atsakomybę už statybos darbus, atliekamus paveldo objekte, rodo
viena pirmųjų pataisų. Įstatymo 2 straipsnis apibrėžia čia vartojamas sąvokas, ir štai 16 šio straipsnio
dalyje pateikiamas remontas. Pagal 2004 m. ir ankstesnius įstatymus kultūros paveldo statinio remontu
vadinami tik darbai, nesusiję su statinio vertingųjų savybių keitimu. Trumpas, tikslus, suprantamas
apibrėžimas. Panašiai remontas suprantamas visur, net batų taisykloje. O kitais atvejais atliekami šio
įstatymo apibrėžti konservavimo, restauravimo, pritaikymo ar atkūrimo darbai. Kas neaišku? Bet prireikė
šį gerą apibrėžimą pakeisti ilga ir miglota formuluote, pagal kurią remontas yra … vertingoms
savybėms išsaugoti reikalingi darbai, kuriuos atliekant išlaikoma šio objekto ir jo elementų esama forma ir
konstrukcijos (išorinis pavidalas ir matmenys), esamose konstrukcijose ir elementuose panaudotos
medžiagos ir statybos produktai. Restauratorių sąjungai įsikišus, šią formuluotę imta tikslinti.
Pirmiausia pasiūlyta: Siekiant teisinio aiškumo, terminą „nekilnojamojo kultūros paveldo objekto
remontas“ keisti terminu „kultūros paveldo objekto remontas“. „Teisinio aiškumo“ puoselėtojų belieka
paklausti, kaip jie įsivaizduoja tokių kultūros paveldo objektų, kaip, pavyzdžiui, paveikslai,
rankraščiai, piliakalniai, Struvės lankas ar dainų šventė remontą?
Vis dėlto Aplinkos ministerijos veikėjai „į pastabas atsižvelgė“. Patikslinta 2 straipsnio 16 dalis
turėsianti atrodyti taip: Nekilnojamojo Kultūros paveldo objekto remontas – nekilnojamojo kultūros
paveldo objekto prarastų fizinių savybių atstatymo darbai, kuriuos atliekant maksimaliai saugomos
vertingosioms savybėms, išlaikoma šio objekto ir jo elementų esama forma ir konstrukcijos (išorinis
pavidalas ir matmenys), esamose konstrukcijose, elementuose panaudotos medžiagos ar statybos produktai.
Pirma mintis, kuri šauna į galvą, perskaičiuos tokį remonto sąvokos apibrėžimą, kad kažkokie
grafomanai žaidžia „teisininkus“. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų tokia
formuluotė leidžia turėti laisvas rankas. Juk remonto darbams nei tyrimų, nei ypatingų leidimų
nereikia! Štai Vilniaus savivaldybėje aptariant Vokiečių gatvės rekonstrukcijos projektą, buvo
paminėta, kad ši rekonstrukcija vadinsis remontu, todėl bus galima daryti, ką tik nori, – gatvės
paskirtį iš daugiafunkcinio bulvaro pakeisti į promenadų zoną.
„Novatoriškas“ Aplinkos ministerijos brigados sukurtas remonto apibrėžimas gali reikšti tik
viena – pastangas atmesti esminius restauravimo kriterijus. Apvėlus visokiais išoriniais pavidalais,
matmenimis, statybos produktais, suteikiama galimybė daryti bet ką. Pagal šią formuluotę nors
Gedimino pilį nugriauk – geras advokatas išsuks, girdi, stengtasi maksimaliai apsaugoti vertingąsias
savybes, kiek pavyko, tiek. O juk remonto sąvoka yra visuotinai priimta ir visur, taipogi ir
paveldosaugoje, suprantama maždaug vienodai. Nėra ko pūsti miglos į akis.
Būtų beprasmiška smulkiai aptarinėti 23¹ straipsnį, nors kaip tik dėl jo kilo didžiausias
šurmulys. Šia pataisa siekiama perimti nekilnojamojo paveldo restauravimo specialistų atestavimą,
kad būtų galima specialistu paskelbti kiekvieną „naudingą“ asmenį. Šis dvidešimties punktų
straipsnis turėtų nustatyti atestavimo tvarką ir tuo pačiu teisę vykdyti su nekilnojamojo kultūros
paveldo tvarkyba susijusią veiklą. Penkiuose puslapiuose smulkmeniškai išdėstyta, kam, kaip, kokiu
būdu, už ką, kuo remiantis, kada tokia teisė suteikiama. Tokie dalykai paprastai aptariami
poįstatyminiuose aktuose, bet ne pačiame įstatyme. De minimis non curat lex (įstatymas nesirūpina
mažmožiais) – tai žinojo jau senovės romėnai, kai kūrė teisinius Europos civilizacijos pagrindus.
Kadaise universitetuose būsimieji teisininkai studijas pradėdavo nuo romėnų teisės – tai buvo viena
pagrindinių disciplinų. Bet kai kurie mūsų įstatymų rašytojai apie tai, matyt, nėra net girdėję. Dabar
mėgstama kurti kuo ilgesnius, kuo painesnius įstatymus, kokius gali perskaityti tik patys teisininkai.
Jie azartiškai rengia tarpusavio turnyrus ir gali bet ką įrodyti. Įstatymų gausa ir painumas tapo
pelningu teisininkų ir visokiausių vadybininkų pajamų šaltiniu. Viename iš Seimo komitetų svarstant
pastarojo įstatymo projektą, teisinio aparato specialistui užduotas rutininis klausimas, ar įstatyme
nėra landų korupcijai. Išgirdus išvadą, esą tuo atžvilgiu priekaištų nėra, norėjosi mefistofeliškai
nusikvatoti. Jau pats šio įstatymo atsiradimas, jo ilgumas ir painumas yra gryniausio tarsi krištolas
pavidalo korupcija. Kaip sakė romėnai, Corruptissima res publica plurimae leges. Lietuviškai tai
skambėtų maždaug taip: kuo korumpuotesnė valstybė, tuo daugiau įstatymų, arba tuo jie ilgesni ir
painesni.
Net nekuriant įmantrių sąmokslo teorijų, galima visai paprastai paaiškinti, kodėl stengtasi
perimti atestavimą iš Kultūros paveldo departamento. Sklinda gundantis grynų pinigėlių aromatas –
už atestavimo procedūrą reikia susimokėti, ir ne taip jau mažai. Departamentas yra valstybinė,
biudžetinė įstaiga, todėl įmoka nugarma į valstybės biudžetą. Jautresnė širdis gali neištverti,
matydama, kaip tūkstančiai, o ir dešimtys tūkstančių eurų eina „perniek“. O jei atestuos tokios
„hibridinės“ organizacijos kaip Architektų rūmai, tuomet pinigėliais bus galima disponuoti
savarankiškiau. Kas galėtų paneigti, kad būtent ši aplinkybė taip jaudinamai ir suvienijo keleto
institucijų pastangas, paralyžiuodama net Kultūros ministerijos ponių valią. Nedorų minčių kyla ir
matant reikalavimą kas kelerius metus lankyti nepigius 20 dienų kursus, atseit jie padėsią architektui
arba inžinieriui virsti paveldo specialistu. Panašūs apmokymai kadaise būdavo vadinami aukštaisiais
kursais neraštingumui likviduoti. Jei kursus organizuotų pats departamentas, jo darbuotojams imti
honorarą būtų tarsi negražu, panašėtų į viešųjų ir privačių interesų supainiojimą. Jei honoraras
sumokamas „hibridinei“ organizacijai, jokių priekaištų neturima. Ypač jeigu tai įtvirtina įstatymas. O
prirašyti galima ko tik nori, vis tiek nė vienas Seimo narys įstatymo projekto ištisai neskaitys.
Taigi architektūros paminklų tvarkybos reikalus veržiasi perimti didysis statybų verslas. NKPAĮ
nuo pat pradžios, žingsnis po žingsnio įvairiomis pataisomis, papildymais buvo kreipiamas taip, kad
pagrindiniai rangovai būtų pirmiausia stambios, milijoninę apyvartą turinčios statybų bendrovės. Ta
veikla ypač suaktyvėjo, kai pakvipo nemažais ES pinigais, skiriamais paveldui. Mažoms bendrovėms,
juo labiau toms, kurių specialybė ne statybos, o vadinamųjų priklausinių restauravimo darbai, liko
vien „vargšo giminaičio“, t. y. subrangovo, vieta. Bet koks subrangovas, turintis restauruoti,
sakykime, sieninę tapybą ar laiptų turėklus, paprastai sutinkamas kaip neišvengiamas blogis. Visokie
paveldo dalykai yra nepatogūs, dažnai trukdo remonto darbus, vilkina, sukelia papildomų rūpesčių,
geriausia pasiekti, kad jų būtų kuo mažiau. Kadangi bendrovių vadovybė apie „vertingąsias savybes“
turi miglotą supratimą, tai subrangovus renkasi irgi atitinkamus, pagal tą patį principą: pigiausias –
geriausias. O ir pasiūlytoji mažiausia kaina paskutinę akimirką dar sumažinama.
Restauratorius nustumia į šoną viešieji pirkimai. Tokiam svarbiam dalykui, kaip kultūros
paveldo, meno kūrinių, taigi tautos savasties išsaugojimas, primityviausiu būdu taikomas mažiausios
kainos principas. Įstaigoms, organizuojančioms pirkimus, šis principas yra patogus ir mažiausiai
rizikingas. Pradėjęs taikyti sudėtingesnius ir atsakingesnius kriterijus, gali likti ne tik nesuprastas,
bet ir apkaltintas. Statybos bendrovės iš pradžių pasiūlo dempingines kainas, o paskui darbo eigoje
tyliai susipaprastina uždavinius. Visuomenėje vyraujant grynai vartotojiškam požiūriui, naivu tikėtis,
kad būtų vertinamos kokios nors senos medinės laiptų pakopos, ieškant būdo jas atsargiai
sutvarkyti. Vartotojų akimis, senos pakopos, kad taptų tikrai „vertinga savybe“, turėtų būti pakeistos
naujomis, gražiomis, gal irgi medinėmis, bet geriausia – žvilgančio granito luitais. Su didžiosiomis
statybos įmonėmis apie kokias nors kultūrines aspiracijas, humanitarinę nuovoką kalbėti nelengva.
Kadangi darbo sėkmė matuojama beveik išimtinai pelnu, aišku, kad generalinis rangovas
statybininkas pirmiausia nori daugiausia pinigų pasiimti už statybos darbus. Todėl už paprastus
remonto darbus, už „euroremontą“ sąskaitos kartais pateikiamos kaip už tikrą restauravimą.
Bet kuriame istoriniame statinyje ypatingą vietą užima amato dirbiniai. Mūsų dienomis beveik
nebelikę tikrai profesionalių stalių. Staliais nūnai vadina save modernių medžio apdirbimo staklių
operatoriai. Todėl „restauruotieji“ dvarai tik iš tolo puikiai atrodo. Pakanka pažvelgti į grindis ar
paliesti turėklus ir matai, kad darbas neprofesionalus, nerimtas. Renavo, Plungės, Palangos (tiek teko
matyti) rūmų parketas net neprimena senųjų meistrų darbo. Anie medieną rūpestingai parinkdavo,
įvairias medžio rūšis dėstydavo pagal spalvas ir atspalvius, pagal rieves. Naujieji parketai, nors
pretenduoja būti su ornamentais, parodo tik tiek, kad modernioms staklėms medžio grožis nerūpi.
Senuose dvaruose originalių parketų, durų, langų, turėklų išlikę nedaug, jie suniokoti, bet juo labiau
vertingi, saugotini, restauruotini. Jų reikia bent jau tam, kad kokios nors kolegijos dėstytojas turėtų
galimybę mokiniams parodyti profesionalaus darbo pavyzdį. Net Vilniaus žemutinės pilies Valdovų
rūmų mediniai turėklai padaryti visiškai neprofesionaliai, nors atrodo itin prabangūs. Būtų prieš tai
pasimokę iš Frenkelio vilos Šiauliuose, gėdytųsi taip dirbti. Arba jei būtų spėję į Aušros vartų koplyčią
palypėti laiptais dar iki jų sunaikinimo… Ten buvo senas puikus medžio porankis, ištikimai tarnavęs
kartų kartoms, jį lietė ir Šventasis Tėvas Jonas Paulius II… Sekant mada ir dėl statybininkų naudos
originalą pakeitė plieninis vamzdis.
Vertingosios savybės – nelabai konkretus ir tikrai nebaigtinis dalykas. Įtraukiant objektą į
registrą, vertingosios savybės tvarkingai išvardijamos ir sunumeruojamos. Tačiau tai nereiškia, kad jų
nėra daugiau. Vertingųjų savybių kiekis nemažai priklauso nuo vertintojų išprusimo, erudicijos,
intelekto. Kas pagal vieno supratimą atrodo menkas dalykėlis, kitam – vertingas daiktas. Štai viena
Joniškio veikėja taip pateisino istorinio Medvilionių dvaro griovimą: Čia istorija nenaikinama, čia tik
namas nugriaunamas. Toks štai supratimėlis, tokia Joniškio savivaldybės „vertingoji savybė“. Laikui
bėgant, paprasti, kasdieniški dalykai tampa retais praeities liudytojais, iškalbingais, nors nebūtinai
maloniais. Tikro paveldosaugininko uždavinys saugoti ir puoselėti ne tik jau pripažintą paveldą. Ne
mažiau svarbu atpažinti dalykus, reiškinius, kurie po kiek laiko gal bus saugotina kultūros vertybė.
Rūmai yra ne šiaip gražus, naudingas pastatas, kuriame, kaip andai Palangoje, koks nors pliuškis
verslininkas švęstų gimtadienį. Tai vieta, kur galima šio bei to pasimokyti. Gana gerai iliustruoja
(atspindi) mūsų mentalitetą Tiškevičių rūmai Palangoje – Gintaro muziejus. Blizgantys mašinų darbo
parketai, nepaprastai švariai atrodančios modernių technologijų durys (be peilio nesuprasi, ar čia
medis, ar plastikas). Gražumėlis! Bet pagrindinis įėjimas užtaisytas, įrengtas naujas pro pusrūsį –
senais laikais pro ten būdavo išnešinėjami nebent naktipuodžiai. Įspūdis toks, tarsi puikiuose
rūmuose dabar tvarkytųsi ne šeimininkai, o tarnai būtų surengę „plotą“.
Departamentas, atrodo, baigia išsikvėpti. Jame, o ypač Kultūros ministerijoje, jau nebėra su
kuo pasikalbėti apie paveldą profesionaliu lygmeniu. Susidaro įspūdis, kad pagrindinė veikla
persikėlė į šiltus kabinetus. Važiuodami per Lietuvą matome, kaip beprasmiškai „euroremonto“
dvasia naikina paveldą, tarsi kokia Eurovizija scenos meną. Vartotojiškas požiūris, o ypač mada,
visuomet stipriai veikia, tačiau tam ir yra paveldosauga, kad apgintų tai, ką reikia ir verta saugoti.
Štai Lietuvoje dabar tiesiog siautėja „sutrinkelinimas“. Vienose senose Žemaitijos kapinėse į koplyčią
vedė laiptai, sudėti iš senų girnapusių. Jie, ištikimai tarnavę šimtmečius, pastaruoju metu buvo
pakeisti įprastinėmis betono trinkelėmis. Mada tokia. Jei paveldosaugininkai būtų atidesni, daugiau
bendrautų su vietos žmonėmis, taip nebūtų daroma. Kiekvienais metais neramu užsukti į
Valkininkus – ar įspūdinga akmenimis grįsta aikštė nebus virtusi kažkuo panašiu į degalinę, kaip jau
padaryta daugelyje miestelių?
Tai ne vien mada, bet ir lengviausias būdas „įsisavinti“ Europos pinigus. Paveldui labai blogai,
kai trūksta lėšų jam restauruoti ir prižiūrėti. Bet dar blogiau, kai jų per daug, kai atsiranda pagunda
dirbti pelningus, bet nebūtinai reikalingus, o dažnai paveldui net pražūtingus darbus. Statybininkai
moka įkalbėti. Sudervės bažnyčioje prieš keletą metų buvo pakeisti langai. Senieji originalūs rėmai su
rankų darbo prieš du šimtus metų lietais stiklais, buvo išmesti, vietoj jų sudėti paketai su
plastikiniais rėmais. Naujas stiklas toks lygus, kad langai – namo akys atrodo aklos. Kai sudegė
Stokholmo Šv. Kotrynos bažnyčia, ją greitai atstatė, bet didžiausias švedų rūpestis buvo, kur gauti
seno stiklo langams…
Blogai, kai rūmai apleisti, sienos skeldėja, tinkas byra, durys tręšta. Bet kvalifikuoti ir atsakingi
restauratoriai galėtų juos sutvarkyti. O ką daryti „restauruotuose“ rūmuose, kurių visos senos
interjero dalys yra išmestos? Naujai padirbtos dalys galbūt bando būti panašios į originalias, tačiau to
jau niekas nebepatikrins. Lipdinius galbūt dirbo kokie vietos „tautodailininkai“, o sienos su senąja
tapyba labai lygiai užglaistytos, uždažytos naujoviškais dažais, kurių nei nuplausi, nei nukrapštysi.
Bet iš šalies viskas atrodo gražiai, ir televizija rodo, ir departamento vadovybė didžiuojasi, ir statybos
bendrovė gražų pelną skaičiuoja, su kuo reikia juo dalydamasi. Niekas nesijaudina, kad rūmai prarado
didžiąją dalį savo vertės, kad iš riešuto liko tik kevalas.
Pabaiga-nepabaiga: kol buvo tveriamas šis rašinėlis, veiksmas intensyviai vyko toliau, gal ir
tebevyksta. Su paveldu susijusioms organizacijoms priešinantis (Restauratorių sąjungos
suvažiavimas pirmiesiems valstybės asmenims išsiuntė atitinkamą kreipimąsi), reikalai kryptelėjo į
šoną. Tarsi apsigalvota iš Kultūros paveldo departamento perimti atestavimą, bet nebe „hibridinių“
organizacijų, o Kultūros ministerijos žinion. O gal sumanytos dar kokios kombinacijos, nes Seime
pagrindinis Įstatymo „tobulintojas“ kažkodėl tebėra Aplinkos komitetas. Kultūros ministerija, užuot
suteikusi Įstatymui žmonišką pavidalą, kryžium gula, kad jis būtų dar labiau praplėstas, dar smulkiau
detalizuotas. Jame trūksta nebent straipsnio, nurodančio, už kokio stalo turėtų sėdėti atestavimo
komisija. Formuluotę galėtų pasiūlyti koks nors suinteresuotos visuomenės atstovas iš baldų įmonės…
Nes, kaip minėta, corruptissima res publica plurimae leges.
