Kampung Džerai – džahajų kaimas prie Malaizijos ir Tailando sienos

Kampung Džerai

Šis toli nuo turistinių maršrutų esantis kaimelis atsirado 2011 metais prie pat Malaizijos ir Tailando valstybinės sienos. Jame glaudžiasi kelios džahajų šeimos. Jos nusprendė atsisakyti klajokliško gyvenimo ir įsikurti sėsliai. Tinkamą tam vietą džahajai rado prie Temengoro ežero, apsupto parazitinių medžių (juos vadina džerai) ir nedidelio upelio. Laikydamiesi savo protėvių tradicijų kaimelį pavadino pirmojo čia pamatyto daikto vardu: Kampung Džerai. Šis mano, kaip fotografo, tęstinis projektas džahajų gentyje iš dalies atspindi baisų skurdą, kuriame jie gyvena ir niūrias žmonių perspektyvas. Gali būti, kad nuotraukos skatina mąstyti apie žmonių integravimo į visuomenę problemas ir socialinius skirtumus. Tačiau mano idėja buvo kitokia. Aš ieškojau tokios vietos, kurioje žmonės gyventų šalia vieni kitų: vaikai šalia savo mamų, žmonės šalia gamtos. Siekiau fiksuoti savo įspūdžius viešint pas džahajus ir žmonių tarpusavio ryšius toje jų mažoje ir nuo pašalinių akių pasislėpusioje erdvėje. Pats būdamas toli nuo namų norėjau užmegzti ryšį su žmonėmis ir parodyti, kad kultūrų skirtumai nieko nereiškia, kad dalintis žiniomis, meile ir patirtimi – štai kas pasaulyje svarbiausia. Tame mažyčiame kaimelyje svečiavausi du kartus, ir visa tai ten radau. Radau, tiesą sakant, kur kas daugiau. Supratau, saujelė šių nepaprastai plačios širdies žmonių spinduliuoja neaprėpiamą meilės, nuoširdumo ir tikėjimo savimi energiją.

Orang Asli gentys: šiek tiek istorijos ir jų teisinis statusas

Orang asli genčių žmonės (malajų kalba orang asli reiškia „vietiniai žmonės“) – Malajų pusiasalyje esančios Malaizijos dalies aborigenai. Daugumos jų protėviai – hoabinai: akmeninius įrankius naudoję medžiotojai-rinkėjai, užėmę pusiasalį vienuoliktame tūkstantmetyje pr. Kr. (Bellwood 1997: 155–171). Šiuo metu orang asli gentys – tai ne mažiau kaip devyniolika kultūros ir kalbos požiūriu skirtingų grupių. Šioms gentims 1999 metais priklausė apie 105 tūkst. žmonių – mažiau kaip 0,5 proc. Malaizijos gyventojų (Megan 1999). Džahajų genčiai priklauso maždaug tūkstantis žmonių, gyvenančių Malaizijoje ir Tailande. Ši gentis yra didesnio gentinio darinio (negritai) dalis. Senais laikais orang asli gentys buvo išsibarsčiusios visame Malajų pusiasalyje, tačiau ilgainiui daugeliui jų teko trauktis į pusiasalio gilumoje esančius džiunglėmis apaugusius kalnus, nes

pakrančių lygumose ir didžiųjų upių slėniuose kūrėsi malajai. Dauguma orang asli genčių ir šiomis dienomis gyvena sunkiai pasiekiamose vietovėse. Dar prieš kelis dešimtmečius jų kasdienybė nedaug kuo skyrėsi nuo seniai praėjusių laikų: žmonės medžiojo, žvejojo, rinko vaisius ir kitas gėrybes, užsiėmė lydimine žemdirbyste,

puoselėjo aborigenišką kultūrą, pardavinėjo vaisius ir daržoves. Pastaraisiais metais, įgyvendinant įvairias plėtros programas, dauguma orang asli genčių narių tapo tradiciniais kaimo žemdirbiais arba padieniais darbininkais. Nuo 1961 metų Malaizijos valdžia siekia, kad orang asli žmonės perimtų „pažangią“ gyvenseną: juos mėginama integruoti į rinkos ekonomiką, kontroliuoti politiškai ir asimiliuoti su malajais. Nors Federalinis Aborigenų reikalų departamentas vykdo įvairias į tai orientuotas programas, dauguma orang asli genčių tebėra Malaizijos visuomenės paraštėse: jos atkirstos nuo beveik visų socialinių paslaugų, žmonės menkai išsilavinę ir gyvena vos sudurdami galą su galu. Remiantis 1993 metais Malaizijoje vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, 81 proc. orang asli žmonių gyveno skurde, o 50 proc. laikė save „skurdžių skurdžiais“ (Ikram

Jamaludin 1997; taip pat žr. Todd 1990: 12; Mohd Tap 1990: 328, 471–472). Sveikatos priežiūros ir maitinimosi požiūriu gentys gyveno beveik taip pat kaip 1960 metais (Khor Geok Lin 1994; Baer 1999). Orang asli genčių statusas Malaizijos visuomenėje – išskirtinai nepalankus. Nors jie yra tikrieji vietos gyventojai, jiems netaikomos jokios konstitucinės privilegijos, kuriomis naudojasi kiti aborigenai: malajai, sabos ir saravako gentys. Būtent šias tris gyventojų grupes Malaizijos vyriausybė laiko istoriniais vietos gyventojais (Sothi Rachagan, 1990). Pastaruoju metu bene svarbiausia Aborigenų reikalų departamento veiklos kryptis – gentyse skleisti islamą. Šiandien džahajai teturi vienintelį būdą siekti lygių teisių su kitais istoriniais vietos gyventojais – jie privalo tapti musulmonais.

Borisas Konstantinovas Taskovas

Gimė 1976 metų sausio 8 dieną Sofijoje (Bulgarija). Studijavo Sofijos technikos universitete (1994–1996). Kino režisūros mokėsi Budapešto dramos ir kino akademijoje (Vengrija, 1996–1999). Nuo 1998 metų kaip antrasis režisierius dirba su kino kūrėjais ir reklamos gamintojais. Nuo 2005 metų nuolat gyvena Vilniuje su žmona ir sūnumi.

2011 metais Borisas pradėjo pirmąjį savo personalinės fotografijos projektą „Tarsi sekmadieniais”, kuriame atsispindi jo kūrybiniai susitikimai su žmonėmis Lietuvos gatvėse. 2013 metais užbaigė kitą projektą –„Vilniaus solÉtudes“. Šiame projekte dėmesys sutelkiamas į miesto fragmentus ir autoriaus asmeninį santykį su jį supančia aplinka. Tiek 2011, tiek 2013 metų fotografijos projektai parodo fotografo santykį su jam nauja aplinka, kuri fotografuojama tradiciškai ir estetiškai. 2012-2013 metais Borisas užbaigė dar vieną personalinį fotografijos projektą „Paskutinės dienos Kalvarijų turguje”. Šis projektas pasakoja apie turgaus žmonių aplinkos virsmą iš paprastos turgavietės į komercinę zoną, kur moderni verslo atmosfera keičia socialinę. 2014-2015 metais Borisas aplankė Džahajų gentį Malaizijos džiunglėse ir pradėjo tęstinį fotografijos ciklą „Kampung Jerai“.