Darnaus vystymosi švietimas

Darnaus vystymosi, kaip socialinio proceso pradžia siejama su 1978 m. Stokholme organizuota Jungtinių Tautų konferencija, skirta visuotinėms ekologinėms problemoms. Joje buvo akcentuota mintis, jog yra tam tikros ekonominės plėtros ribos, o ekologinių problemų sprendimą būtina sieti su ekonomikos ir visuomenės plėtra. 1987 m. Pasaulio aplinkos plėtros komisija pasiūlė darnaus vystymosi sąvoką. Darnaus vystymosi siekis — užtikrinti tinkamą asmens gyvenimo kokybę, siekti visuomenės gerovės ir saugumo, išmintingai suderinus ekonomikos, visuomenės plėtotės bei aplinkos apsaugos reikmes. Žmogaus ir visuomenės kompetencijas veiksmingai spręsti daugialypes darnaus vystymosi problemas lemia išsilavinimas. Švietimas lemia aplinkosaugos kultūrą ir etiką, vertybes ir pažiūras, įgūdžius ir elgesį. Darnaus vystymosi švietimas – tai bendrųjų visuomenės raidos dėsningumų projekcija švietimo sistemoje.

Darnaus vystymosi siekis yra įvardintas svarbiausiuose Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Baltijos jūros regiono strateginiuose dokumentuose. Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos sprendimu dešimties metų laikotarpis nuo 2005 m. sausio 1 d. yra paskelbtas Darnaus vystymosi švietimo dešimtmečiu. Už veiklos organizavimą pasaulio mastu yra atsakinga UNESCO, o Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos (UNECE - United Nations Economic Commission for Europe) iniciatyva parengta Darnaus vystymosi švietimo strategija (UNECE Strategy on Education for Sustainable Development) yra dešimtmečio veiklos gairės vadinamajam „UNECE regionui“.

Lietuvoje darnaus vystymosi nuostato įgyvendinamos remiantis 2003 m. Vyriausybės priimta Nacionaline darnaus vystymosi strategija ir 2007 m. patvirtinta Darnaus vystymosi švietimo nacionaline strategija ir jos įgyvendinimo priemonių planu.

Darnaus vystymosi švietimo svarbiausia funkcija yra ne tik skatinti diskusiją apie darnos palaikymą, bet ir pačios koncepcijos evoliucionavimą nuo vizijos prie praktinio jos taikymo kultūriškai ir lokaliai tinkamomis formomis. Darnaus vystymosi švietimas, kaip socialinio proceso kryptis, teikia pridėtinę vertę programų plėtrai ir įgyvendinimui, todėl skatinamas šios nuostatos integravimas visuose sektoriuose, įskaitant verslo, žemės ūkio, turizmo, gamtos išteklių administravimo, savivaldos ir žiniasklaidos sektorius.  Darnaus vystymosi švietimas yra aktualus visoms valstybėms. Įsisąmoninimas, kad didžiausias grėsmes planetos ateičiai kelia labiausiai išsilavinusios valstybės, esamų ugdymo programų perorientavimas, siekiant socialinių, aplinkosauginių, ekonominių žinių, įgūdžių, požiūrių, darnos principų ir vertybių ugdymo, yra pagrindinė darnaus vystymosi švietimo programos ašis.

Į darnų vystymąsi orientuotas švietimas yra didesnės apimties nei aplinkosauginis ir aprėpia platų spektrą lygių galimybių, skurdo, demokratijos ir gyvenimo kokybės problemų, analizuojami jų socialiniai, kultūriniai bei politiniai matmenys.

Vienas svarbiausių švietimo „raktinių“ žodžių – kompetencijos. Darnaus vystymosi švietimo tikslas – suteikti asmeniui žinių, padėti ugdytis gebėjimus bei vertybines nuostatas ir motyvaciją demokratiškai ir atsakingai veikti, prisidėti prie darnaus vystymosi siekių įgyvendinimo.

Kompetencijai ugdyti būtina atskleisti ir panaudoti žinių ir gebėjimų taikymo praktikoje galimybes. Svarbu išsamiai nagrinėti problemų sprendimų alternatyvas, įvertinti laukiamus rezultatus ir ilgalaikes pasekmes, atsižvelgus į įvairius požiūrius.