Naujienos

Papildytas UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas

Kviečiame susipažinti su 19 naujų kultūros ir gamtos objektų, kurie šiais metais papildė UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

KULTŪROS PAVELDO OBJEKTAI:

Al Zubarah archeologinė vietovė, Kataras. Gynybine siena apjuostas pakrantės miestas Al Zubarah, įkurtas Persijos įlankoje, XVIII a. pab. – XIX a. pr. klestėjo kaip perlų gavybos ir prekybos centras. 1811 m. sugriautą ir 1900 m. apleistą miestą užpustė smėlio sluoksnis, kuris išsaugojo rūmų, mečečių, gatvių ir kanalų liekanas. Mažai kasinėtoje vietovėje išliko autentiškas miesto audinys, liudijantis klestinčio perlų gavybos ir prekybos miesto struktūrą. Mieste vykdyta veikla padėjo suklestėti didiesiems regiono pakrantės miestams ir skatino vystytis mažas valstybes, nepriklausomas nuo Osmanų, Europos ir Persijos imperijų kontrolės, kurios išaugo į dabartines Persijos įlankos valstybes.

Senasis Taurijos Chersonesas, Ukraina. Tai senovės graikų V a. prieš mūsų erą įkurtas miestas-valstybė dabartinėje Sevastopolio pietvakarinėje dalyje. Vietovę sudaro šešių paveldo objektų ir paminklų liekanos su miesto liekanomis ir aplinkiniais žemės ūkio plotais, suskaidytais į kelis šimtus vienodų taisyklingų stačiakampių sklypų (chora). Tai – labai gerai išlikęs vynuogynų sodinimui skirtų sklypų ir pertvarų pavyzdys. III a. ši vietovė buvo produktyviausias Juodosios jūros regiono vyno gamybos centras, kuris taip pat yra išskirtinės reikšmės demokratinės žemėtvarkos pavyzdys. Teritorijoje yra ankstyvosios krikščionybės paminklų ir objektų, siekiančių akmens ir bronzos amžius, Romos imperijos ir viduramžių įtvirtinimų bei vandens tiekimo sistemų.

Vilhelmshiohės parkas (Bergpark Wilhelmshöhe), Vokietija. Unikalus baroko epochoje sukurtas kalnų parkas, kuriame įspūdingai sujungti gamtos ir meno elementai. Šį parką Hesse-Kasselio grafas pradėjo formuoti 1689 m., o užbaigtas jis buvo tik XIX a. Parko akcentas – rezervuarai ir kanalai, tiekiantys vandenį didžiuliam barokiniam vandens teatrui, fontanams ir 350 metrų ilgio Didžiajai kaskadai. Parko dydis ir jo meniška vandentiekio sistema aplink milžinišką Heraklio skulptūrą simbolizuoja Absoliutinės monarchijos idealus, o visas ansamblis yra išskirtinis baroko ir romantizmo estetikos pavyzdys.

Honghe Hani ryžių terasų kultūrinis kraštovaizdis, Kinija. © Zhang Hongkang

Honghe Hani ryžių terasų kultūrinis kraštovaizdis, Kinija. Ši vietovė užima 16 603 ha pietiniame Junanyje. Tai – įspūdingos terasos, kurios leidžiasi Ailao kalnų šlaitais žemyn iki Hong upės krantų. Per paskutiniuosius 1300 metų vietos gyventojai čia sukūrė kompleksinę kanalų sistemą, kuria vanduo ryžių terasoms tiekiamas nuo miškingų kalnų viršūnių, bei integruotą ūkininkavimo sistemą. Šioje vietovėje gyventojai meldžiasi saulei, mėnuliui, upėms, miškams ir kitiems gamtos reiškiniams, įskaitant ugnį. Jie gyvena 82 kaimeliuose, kuriuose vyrauja tradiciniai šiaudiniai „grybo“ formos namai. Vaizdingai, o drauge ir ekologiškai įrengtų ryžių terasų žemės valdymo sistema liudija išskirtinę harmoniją tarp žmogaus ir jo aplinkos, kurią užtikrina ilgalaikės socialinės ir ekologinės struktūros.

Fudži kalnas (Fujisan) – šventa vieta ir meninio įkvėpimo šaltinis, Japonija. Nuošalus, dažnai apsnigta viršūne, vulkaninės kilmės kalnas, pasaulyje žinomas kaip Fuji kalnas, kylantis virš kaimų ir ežerų ilgą laiką įkvepia menininkus, poetus ir piligrimus. Šio objekto vaizdavimas Japonijos mene siekia XI a., o XIX a. Fujisan tapo pasaulyje atpažįstamu Japonijos simboliu, dariusiu didelę įtaką Vakarų menui. Vertybę sudaro 25 vietovės, formuojančios sakralinį Fujisan kraštovaizdį. XII a. Fujisan tapo asketinio budizmo, apimančio ir šintoizmo elementus, mokymo centru. Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta Fudži kalno vietovė aprėpia piligrimų kelius ir kraterio šventyklas šalia kalno, taip pat Sengen-jinja šventyklas, Oshi nakvynės namus, natūralius vulkaninės kilmės objektus, šaltinius ir krioklius, kurie laikomi šventais.

Golestan rūmai, Iranas.

Golestano rūmai, Iranas. Šie didingi rūmai yra Kadžarų epochos šedevras, įkūnijantis sėkmingą ankstyvųjų persų amatų ir Vakarų pasaulio architektūros integraciją. Gynybine siena apjuosti rūmai yra viena seniausių pastatų grupių Teherane, tapusių vyriausybės rūmais 1779 m., pradėjus valdyti Kadžarų dinastijai, kuri perkėlė šalies sostinę į Teheraną. Gausiai XIX a. ornamentais dekoruoti rūmai tapo kadžarų dailės ir architektūros centru, įkvepiančiu tiek amžininkus, tiek šių dienų Irano menininkus ir architektus Golestano rūmai atstovauja naują stilių, kuriame susipina tradiciniai persų menai ir amatai bei XVIII a. architektūros ir technologijos elementai.

Gynybiniai Radžastano įtvirtinimai, Indija. Radžastano vietovėje maždaug 20 km spinduliu yra išsidėstę šeši didingi fortai – Čitorgaras, Kumbalgaras, Savaji Madopuras, Džalavaras, Džaipuras ir Džaisalmeras. Fortų architektūros įvairovė liudija Radžputo (Rajput) kunigaikštysčių, klestėjusių šiame regione VIII–XVIII a., galią. Įtvirtinimai juosė miestų ir prekybos centrus, rūmus ir šventyklų kompleksus, kurie neretai būdavo ankstyvesni nei fortai. Juose taip pat buvo įrengta vandens surinkimo sistema, naudojama iki šių dienų. Šioje aplinkoje susiformavo sudėtinga ir rafinuota dvaro kultūra, rėmusi mokslą, muziką ir menus. Natūralūs gamtiniai barjerai (kalnai, dykumos, upės, miškai) buvo panaudoti įtvirtinimų apsaugai.

Istorinis Agadezo centras, Nigeris. Ši vietovė vadinama vartais į dykumą. Ji įkurta XV–XVI a. Sacharos dykumos pietinėje pusėje, kai buvo įsteigtas Aïro sultonatas ir Tuaregų genčių senosios stovyklavietės perorganizuotos į miestą, remiantis šių stovyklaviečių ribomis, kurios tapo gatvių tinklo pagrindu, išlikusiu iki šių dienų. Istorinis miesto centras, svarbi karavanų prekybos kryžkelė, padalinta į 11 kvartalų. Juose yra daug gerai išsilaikiusių molinių gyvenamųjų namų ir rūmai su religiniu centru bei 27 metrų aukščio minaretu – aukščiausiu tokio pobūdžio statiniu pasaulyje. Agadezo centras tai ir senovės skulptūros, prekybos bei amatų tradicijų, puoselėjamų iki šių dienų vieta, ir išskirtinis molio architektūros pavyzdys.

Istoriniai Kaesongo paminklai ir vietovės, Šiaurės Korėja. Kaesong mieste esanti vietovė apima 12 atskirų komponentų, kurie liudija Koryo dinastijos, klestėjusios X–XIV a., kultūrą ir istoriją. Buvusios sostinės Kaesongo planas, rūmai, įstaigos, palaidojimų kompleksas, gynybinės sienos ir vartai įkūnija šio regiono esminio istorijos laikotarpio politines, kultūrines, filosofines ir dvasines vertybes. Vietovė taip pat apima astronomijos ir meteorologijos observatoriją, dvi mokyklas ir atminimo stelas. Vietovė liudija perėjimą nuo budizmo į neo-konfucionizmą ir atskirų valstybių, egzistavusių prieš Korėjos suvienijimą, kultūrinių, dvasinių ir politinių vertybių asimiliaciją. Šios vietovės suplanavimas ir paminklų architektūros raiška liudija įvairių religijų integraciją.

Istorinis Levukos uostamiestis, Fidžis (Ramiojo vandenyno salynas). Šis miestas ir jo žemi pastatai, išsidėstę išilgai pajūrio ir apsupti kokoso bei mango vaismedžių, buvo pirmoji kolonijinė Fidžio sostinė. Levuka įkurta XIX a. pr. kaip komercinės paskirties centras amerikiečiams ir europiečiams, stačiusiems uosto įrenginius, rezidencijas, religines, švietimo ir socialines institucijas Ramiojo vandenyno pietinių salų vietinių gyventojų kaimuose. Tai retas vėlyvosios kolonijinės ekspansijos pavyzdys – uostamiestis, kuriame susiliejo atvykėlių ir vis didėjančios vietinių gyventojų bendruomenės statybos tradicijos, suformavusios unikalų kraštovaizdį.

Medičių vilos ir sodai Toskanoje, Italija. 12 vilų ir 2 sodai, esantys Toskanos regione, liudija apie Medičių šeimos įtaką šiuolaikinei Europos kultūrai per menų globą. XV–XVII a. sukurti pastatai yra kraštovaizdžio harmonijos tarp naujos statybos ir gamtos pavyzdys, skirtas poilsiui, mokslui ir menui, kuris ilgainiui tapo didikų rezidencijų etalonu visoje Italijoje ir Europoje. Šios vilos įkūnija novatorišką formos ir funkcijos sintezę, naują rezidencijų tipą, kuris skyrėsi nuo to meto turtingų florentiečių sodybų, ir nuo didingų baronų pilių su įtvirtinimais. Vilų sodai ir jų integracija į natūralią aplinką sukūrė kraštovaizdį, kuriame atsispindi pagarba humanizmui ir Renesanso idėjos.

Raudonosios įlankos baskų banginių medžioklės stotis, Kanada. Raudonoji įlanka, kurią XVI a. įkūrė baskų jūrininkai Kanados šiaurės rytinėje dalyje Strait of Belle Isle krante, yra archeologinė vieta, liudijanti ankstyviausią, kompleksiškiausią ir geriausiai išlikusią europietišką banginių medžioklės tradiciją.

Koimbros universitetas Alta ir Sofia, Portugalija. Įkurtas ant kalvos virš Koimbros miesto, universitetas susiformavo per daugiau nei septynis šimtmečius. Žymiausi universiteto pastatai yra XII a. Santa Cruzo katedrą, XVI a. fakultetus, karališkuosius Alcáçova rūmus, kuriuose universitetas veikė nuo 1537 m., biblioteką su gausiu barokiniu dekoru, XVIII a. botanikos sodą ir universiteto spaustuvę bei didelį studentų miestelį, įkurtą 1940 m. Šis universiteto ansamblis tapo pavyzdžiu, kaip vystyti aukštojo mokslo įstaigas visose portugališkai kalbančiose šalyse. Tai – visuotinis integruoto universitetinio miesto su specifine urbanistine tipologija ir kultūrinėmis tradicijomis, kurios yra gyvybingos ir šiandien, pavyzdys.

Medinė Karpatų regiono cerkvė. © V. Slobodyan

Karpatų regiono medinės cerkvės, Lenkija ir Ukraina. Tai – 16 medinių XVI–XIX a. rytų stačiatikių ir graikų katalikų cerkvių, esančių rytinėje Europos žemyno dalyje. Šie pastatai reprezentuoja keturių etnografinių grupių kultūrą ir formų, dekoro ir technikos bruožus, susiformavusius laikui bėgant. Trijų dalių cerkvės su keturkampio arba aštuonkampio plano kupolais liudija statybos tradiciją, kurioje stačiatikiškas bažnytinės architektūros kanonas yra susipynęs su vietine tradicija ir simbolika. Šios cerkvės turi medines varpines, ikonostasus, šventorius, vartus ir kapines, o jų interjeras dekoruotas sienine tapyba.

Gamtos paveldo vietovės

Namibų smėlio jūra, Namibija. Tai unikali gamtinė vietovė, atitinkanti net keturis UNESCO Pasaulio paveldo kriterijus. Namibų smėlio jūra yra nusidriekusi palei pietinę Afrikos Atlanto pakrantę 3.077.700 hektarų teritorijoje, apimančioje Namibijos Namib-Naukluff parką. Tai unikali (vienintelė pasaulyje) pakrantės rūko dykuma su judančiomis smėlio kopomis, išsiskirianti vaizdingais vėjo ir vandenyno sukurtais geomorfiniais, ekologiniais ir evoliuciniais pokyčiais, įtakojusiais vietovės geologiją ir biologiją. Pabrėžiamas unikalus gyvybės rūšių prisitaikymas gyventi, naudojant rūką kaip pirminį vandens šaltinį.

Zinčiangas Tianšanis (Xinjiang Tianshan), Kinija. Vietovė rytiniame Tianšanio kalnų masyve, kurią sudaro natūraliai kintanti biosferos ir gamtos komponentų įvairovė (kalnai, kanjonai, ledynai, pelkės, pievos ir stepės), išsidėstę 1760 km ilgio masyvo zonoje, apsuptoje centrinės Azijos dykumų. Vietovė pasižymi išskirtiniu vaizdingumu, gamtos ir biosferos įvairove bei unikalia biologinių ir ekologinių procesų evoliucija.

Tadžikijos nacionalinis parkas (Pamyro kalnai), Tadžikistanas. Tadžikijos nacionalinis parkas (2.611.674 ha) apima beveik visus Pamyro kalnus, trečiąją pagal dydį pasaulyje kalnų ekosistemą po Himalajų ir Karakorumo kalnų. Pamyro kalnai sudaro “Pamyro mazgą” – vietą, kurią geografai laiko Eurazijos kontinento aukščiausiojo kalnyno centru.

Etnos ugnikalnis, Italija. Etnos ugnikalnio pasaulio paveldo vietovė (19,237 ha) apima griežčiausiai saugomą ir moksliniu požiūriu svarbiausią Etnos ugnikalnio zoną ir sudaro Etnos regioninio gamtos parko dalį. Etna yra išskirtinė dėl savo simbolinio žinomumo ir tebevykstančio vulkaninio aktyvumo, kurio dokumentavimas siekia 2700 metų – tai seniausia žinoma žmonijos domėjimosi vulkanais istorija. Ugnikalnio mokslinė svarba, kultūros ir edukacinė vertė yra pasaulinės reikšmės.

El Pinacate ir Gran Desierto de Altar biosferos rezervatas, Meksika. Rezervatas (715.567 ha) esantis Sonoro dykumoje, yra didžiulė ir beveik nepaliesta teritorija, išsiskirianti dviem labai skirtingais kraštovaizdžiais. Rytuose dominuoja vulkaninė Pinakato teritorija, su raudonos ir juodos lavos pavyzdžiais ir dešimt įspūdingų kraterių. Vakaruose, Kolorado upės deltoje ir Kalifornijos įlankos pietuose, yra Gran Altaro dykuma – didžiausios Šiaurės Amerikos smėlio kopos, siekiančios 200 m aukštį. Kraštovaizdžio įvairovė užtikrina išskirtinę gyvybės įvairovę.

2013 07 09 Kategorija: UNESCO, Pasaulio paveldas, Visos naujienos