Naujienos

Susitikimas su Japonijos ekspertu ir atstovu UNESCO tarpvyriausybiniame nematerialaus kultūros paveldo komitete prof. Toshiyuki Kono

Susitikimo su prof. T. Kono akimirkos

2013 m.  rugpjūčio 12 d. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriate įvyko susitikimas su Kyushu (Japonija) universiteto nusipelniusiu profesoriumi, Japonijos ekspertu ir atstovu UNESCO tarpvyriausybiniame nematerialaus kultūros paveldo komitete, Japonijos nacionalinės UNESCO komisijos Kultūros paveldo komiteto pirmininku, Japonijos ICOMOS nariu prof. Toshiyuki Kono. Susitikime taip pat dalyvavo Kyushu universiteto docentas Paulius Jurčys, Lietuvos teisės instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Rita Matulionytė, Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskienė ir Folkloro poskyrio specialistė dr. Loreta Sungailienė bei Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė, kuri svečiui trumpai pristatė Lietuvos teisinę bazę nematerialaus kultūros paveldo srityje ir aktualiausią problematiką, susijusią su Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo registro kūrimu.

Prof. Toshiyuki Kono dalinosi patirtimi ir informacija apie teisinę bazę nematerialaus kultūros paveldo srityje Japonijoje. Japonijoje įstatymas dėl nematerialaus kultūros paveldo saugojimo priimtas 1950 m. Tai buvo viena iš pirmųjų valstybių, reglamentavusių šios srities apsaugą bei sukūrusių nematerialaus kultūros paveldo registrą (toliau – NKPR).

Susitikime daugiausia dėmesio buvo skiriama Japonijos nacionalinio registro sandaros, funkcionavimo, bendruomenių, savivaldybių dalyvavimo NKP saugojimo procese klausimams. Japonijos NKPR sudaro trys nematerialaus kultūros paveldo vertybių tipai. I tipui „Gyvieji kultūros lobiai“ priklauso kūrėjai, iš savo veiklos gyvenantys meistrai ir atlikėjai, Japonijoje vadinami profesionalais. Šiam tipui priskiriami kūrėjai (šokėjai, aktoriai, muzikantai, amatininkai) kuria išskirtinės svarbos NKP vertybes bei gauna nuolatinę valstybės paramą – rentą, kuri galėtų būti prilyginta minimaliai algai.  II tipui, Nematerialaus liaudies kultūros paveldo vertybėms, priskiriamos bendruomenių puoselėjamos tradicijos, festivaliai, papročiai, ritualai, kurios palaikomos pačių bendruomenių, netiesiogiai savivaldybių, privačių rėmėjų. Valstybės sukurta teisinė bazė skatina pasididžiavimą savo kultūra ir tuo pat metu kelia motyvaciją patiems būti suinteresuotiems paveldo išlaikymu bei puoselėjimu. III tipui priklauso kultūros vertybių, tradicijų išsaugojimo technikos, būtini įgūdžiai, įrankių, instrumentų gamybos technologijos. Šiam tipui taip pat skiriama tiesioginė valstybės parama. Visų trijų tipų paveldo puoselėtojams rengiami mokymai, leidžiama mokomoji medžiaga, kuriami dokumentiniai filmai, skiriamos lėšos instrumentų ir kūrybos aplinkai tvarkyti. Prieš 5 metus registre išskirtas IV tipas, kuriame registruojamos liaudies tradicinės technikos ir įgūdžiai. Šis tipas papildo ir yra siejamas su II registro tipu.

Susitikime taip pat diskutuota apie vadinamųjų istorinių sąrašų, kuriuose suregistruotos mirusios, šiuo metu nebegyvuojančios tradicijos, įtraukimo į registrą galimybę. Lietuvoje rengiant preliminarias būsimo registro gaires buvo numatyta tokius sąrašus į registrą įtraukti, atsižvelgus į tai, kad kartais mirusios tradicijos atgyja arba yra atgaivinamos. Tuo tarpu Japonijoje registras griežtai apsiriboja tik šiuo metu gyvuojančiais kultūros reiškiniais ir kūrėjais. Pavyzdžiui, mirus meistrui ar atlikėjui, jis iškart išbraukiamas iš NKPR I tipo sąrašo „Gyvieji kultūros lobiai“.

Taip pat pastebėta, kad Lietuvoje daug problemų, susijusių su nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimu, susiję su tuo, kad sovietmečiu nukentėjo tradicinė bendruomenių sankloda, daugelis jų visiškai suiro ar buvo išardytos. Ši problema aktuali iki šiol. Tam taip pat turėjo įtakos urbanizacija.

Susitikime taip pat aptarti registro pildymo procedūrų klausimai. Nacionaliniam registrui vertybes teikia prie Kultūros ministerijos dirbantys ekspertai, daugiausiai akademikai, mokslininkai, kurie bendradarbiauja su bendruomenėmis. Registrą administruoja Kultūros ministerijos specialus skyrius, kuriame dirba apie 10 žmonių. Kiekvieną registro tipą aptarnauja 3 specialistai. Išsamūs vertybių aprašai pateikiami tik ekspertams, internete prieinama trumpa svarbiausia informacija apie įtrauktas vertybes. Rengiant vertybių bylas, bendruomenės kviečiamos įkurti tam tikras asociacijas, kad būtų aišku, kas atsakingas už vienos ar kitos vertybės puoselėjimą.

Nacionalinis registras papildomas lėtai, kasmet į kiekvieną kategoriją inkorporuojama tik po keletą vertybių, į jį siekiama įtraukti tik pačias išskirtiniausias, reprezentatyviausias ir vertingiausias Japonijos tradicijas. I tipo sąraše šiuo metu yra apie 150 įtrauktų kūrėjų, II – apie 350 vertybių, III – iki 100 įgūdžių. Šalia nacionalinio registro esama daug vietinio lygmens registrų, už kuriuos atsakingos savivaldybės.

Susitikimo metu taip pat buvo paminėtos bendros tiek Japonijai, tiek Lietuvai tendencijos, kai įsigali populiarioji kultūra ir jaunimas nebesidomi protėvių puoselėtomis tradicijomis. Vis dėlto panašu, kad Japonijoje nematerialusis kultūros paveldas visuomenės vertinamas labiau ir nesulaukia tiek skepsio iš visuomenės kaip Lietuvoje.

Pasidžiaugta, kad nors bendras Lietuvos nacionalinis nematerialaus kultūros paveldo registras dar neįkurtas, prie Žemės ūkio ministerijos egzistuoja Tautinio paveldo produktų registras, į kurį gali būti įtraukiami tradiciniai amatininkai, tradicinių amatų centrai, paveldo produktai. Tuo tarpu maisto patiekalai, jų receptūros į NKPR Japonijoje negali būti traukiamos. Įdomus faktas, kad Japonija šiais metais pateikė UNESCO Reprezentatyviajam nematerialaus kultūros paveldo sąrašui Naujųjų metų vakarienės tradicijos kandidatūrinę bylą. Vis dėlto šioje byloje daugiau akcentuojama šios tradicijos ceremonija, o ne kulinarinis aspektas.

2013 08 13 Kategorija: Nematerialus kultūros paveldas, Visos naujienos