Naujienos

Romero Bayter (Kolumbija) tapybos paroda „EXTRACOMUNITARIO“

„EXTRACOMUNITARIO“

„Žmogus sumano nupiešti pasaulį. Metams bėgant, jis užpildo erdvę provincijų, karalysčių, kalnų, užutėkių, laivų, salų, žuvų, kambarių, instrumentų, dangaus kūnų, arklių ir žmonių vaizdais. Ir tik prieš pat mirtį suvokia, kad šių griežtų linijų labirintas sudaro ne ką kita kaip jo paties veido paveikslą. Jorge Luis Borges

Ernesto Fidel Romero Bayter, Kolumbijos dailininkas, gimė sostinėje Bogotoje 1981 m. Būdamas 15 m. atvyko su šeima į Italiją. Studijavo tapybą Milano Breros meno akademijoje ir Madrido Komplutensės universitete. Šiuo metu gyvena ir dirba Genujos mieste Italijoje. Menininkas yra surengęs parodų Milane, Madride, Saragosoje, Londone. Romero Bayter paveiksluose vaizduojami žmonės, ieškantys savo tikrosios tapatybės ar bet kokia kaina siekiantys ją apginti. Tai portretai imigrantų, svetimšalių, gyvenančių ne savo tėvynėje. Atsidūręs priešais veidą žmogaus, nuėjusio visą imigracijos kelią, autorius nuolat savęs klausia tų pačių dalykų, kurie visada galiausiai veda prie tų pačių klausimų: kas šį žmogų paskatino migruoti ir kokios buvo to priežastys ir pasekmės; kaip įmanoma užčiuopti esmę žmogaus, kuris visą laiką jaučiasi lyg be konteksto, lyg esąs ne savo vietoje; kaip įamžinti jausmą, jog esi svetimas?

Šiuolaikinėje visuomenėje galima kelti begalybę klausimų, susijusių su prarastos tapatybės ir priverstinės migracijos tema. Tapatybės sumaištis užkoduota terminu extracomunitario (ital. ne Europos Sąjungos pilietis), skirtu apibūdinti asmenims, kurie neturi Europos Sąjungos pilietybės. Žodis kilęs iš Italijos, kur XX a. devintajame dešimtmetyje jį pradėta vartoti kalbant apie šalyje gyvenančius imigrantus ir norint pabrėžti jų kitoniškumą nuo vietinių gyventojų. Terminas extracomunitario diskriminuoja vietines bendruomenes ir heterogeniškas žmonių grupes, jas apibūdina kaip „nelegalias“, „nepatikimas“, „slapukaujančias“, apgaubtas troškimo viską griauti, tačiau visgi nematomas. Šį žodį, kuris italų kalboje vartojamas neigiama prasme, Romero Bayter vartoja kaip pavadinimą kiekvienam savo paveikslų, norėdamas parodyti ir pabrėžti kiekvieno vaizduojamo asmens svarbą, taip tarsi perkeldamas jį į Italijos visuomenės kontekstą, sugrąžindamas jam prarastą statusą, panašiai kaip klasikinė tapyba akcentuoja ir iškelia į šviesą religines ar personažų gyvenimo istorijas.

Kiekvienas individas tapytojo portretuose izoliuotas, atskirtas nuo konteksto taip, kaip atskirtas nuo visuomenės yra imigrantas. Suprantama, laikas turi įtakos chromatinei spalvų gamai, tai vėliau dažnai pakeičia pradinį paveikslo spalvinį variantą. Lygiai tas pats nutinka su asmeniu ekstrakomunitaru, kuris anksčiau ar vėliau asimiliuojasi su jį įtarinėjančia visuomene, pasikeisdamas ir prisitaikydamas bei tapdamas tokia pačia jos dalimi — skirtumo įžiūrėti tiesiog nebeįmanoma.

Visa tai susieta su menininko mėginimu įamžinti tapatybę ir svetimšalio žmogaus permainą;  tai, kaip kažkurią akimirką jis pasikeičia, priimdamas savo besikeičiančią tapatybę pasaulyje be jokių sienų ar ribų.

Paroda veiks iki š. m. balandžio 21 d. (Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijos darbo laikas I-IV 8.00-17.00, V 8.00-16.00)

2014 03 27 Kategorija: Galerija, Kultūros raiškos įvairovė