Naujienos

Oksanos Judakovos fotografijų paroda „Ir savas, ir tolimas kraštas. Altajus“

Ši paroda – tai fotografijų serija iš dviejų autorės kelionių po Altajų.  Autorė pripažįsta, kad jos  santykis su šiuo kraštu itin artimas, todėl pateikiame būtent tokį, labai asmenišką jos pasakojimą.

“Likimui lėmus, mane su Altajumi sieja tiesioginis ryšys. Esu ten gimusi, bet ne augusi. Ne, aš nesu tremtinių vaikas, kaip dažniausiai Lietuvoje pagalvoja, išgirdę, kur gimiau. Mano Mama pati išvažiavo, pirmiausia į Kazachstaną, ieškodama darbo – ten vyko miestų statybos. Kazachstane ji susipažino su mano Tėvu, ir taip atsidūrė Altajuje. Iširus santuokai, su trim vaikais grižo į Lietuvą. Taip aš nuo vienerių metukų amžiaus augau Lietuvoje. Esu pusiau lietuvė, pusiau altajietė. Ir mano vardas, ir pavardė, kad ir kaip rusiškai beskambėtų, pasirodo, yra altajietiški. „Aksana“ reiškia […] protą, o „Judakova“ yra surusinta altajietiška pavardė “чыдэк“, reiškianti sausą, nedidelį žmogų. Nuo seno Altajaus kalnuose gyvenusi altajiečių tauta neturėjo rašto tradicijos. Todėl pirmajį gyventojų surašymą įvykdė Rusija apie 1920-uosius metus. Surašinėjo rusai ir surašė taip, kaip jiems pasigirdo. Tuo labiau, kad altajiečių kalba yra tiurkų šeimos kalba ir jos abėcėlė nėra identiška rusų kirilicai. Bet tai sužinojau jau užaugusi, kai man buvo virš trisdešimties, pirmosios mūsų kelionės į Altajų metu, kai aš pirmą kartą savo akimis pamačiau gimtą kraštą.

Tuo tarpu augau aš mažame Lietuvos miestelyje, Tytuvėnuose. Mama šykščiai pasakojo apie Altajų, nors tas kraštas jai patiko. Kartais susapnuodavau Altajų, tie sapnai buvo puikūs, įspūdingi, tikrai ne iš to pasaulio, kuriame gyvenau.

Be jų vienintelis informacijos šaltinis buvo girininko (jis, beje, girininkavęs Tytuvėnuose – kokie sutapimai!), keliautojo ir rašytojo Vytauto Almanio knygos, o konkrečiai – jo kelionių apybraižų knyga „Per Ulkero žvaigždyną“. Ta maža knygutė, mano nuskaityta ir giminaičių vaikų apipaišyta, bet už tai net su keliomis spalvotų fotografijų įklijomis, per visa vaikystę ir jaunystę visur su manim keliavo. Jei galėčiau palyginti knygą su lėkšte maisto, padėta prieš alkaną žmogų, tai žinokit, kad ta lėkštė buvo visa išvalgyta ir išlaižyta!

Augdama nedaug ką žinojau apie altajietiškąją giminę. Tik vieną kitą faktą… kad močiutė jauna buvo labai graži, o kai jau buvo senutė, rūkė pypkę, sėdėdama aplink pečių su draugėm, kažką plepėdamos. „Čirškaudavo kaip žvirbliai“, pasakodavo mano Mama. Užtai kai su šeima pirmą kartą nuskridom į Altajų, susipažinau su visai nemažu būriu giminaičių.

Pirmiausia – mano tėvas. Jis su antrąja šeima gyvena kalnų kaimelyje Malyj Jaloman, prie Čiuisko trakto, kuris tęsiasi nuo Novosibirsko iki sienos su Mongolija. Gyvena tradicinį altajietišką gyvenimą – augina avis, ožkas, karves. Tėvas dar prisiduria kaime kam nors pataisydamas krosnį, kartais dirba sode. Malyj Jaloman obelų sodą žino visoje respublikoje. Tai, regis, vienintelė vieta Altajuje, kur dėl ypatingo vietos klimato auga ir dera obelys. Tėvo sesuo, teta Liuba gyvena Jabogane, visą gyvenimą dirbo kaimelio mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Kaip nekeista, altajiečiai, nuo gimimo kalbantys rusiškai, vis dėlto rusiškai kalba su labai švelniu ir mielu akcentu. Ne išimtis ir mano teta.

Sužinojau ten dar daugybę kitų dalykų – apie giminių klanus, kuriems iš jų pati priklausau, apie prietarus, magiją, sniego žmogų… Tai turtingas gamtos grožiu, istorija, autentišku gyvenimo būdu kraštas, kuris mane pakerėjo.

Altajus tolimas, bet štai ką aš galiu pasakyti. Besiruošiant šiai parodai, staiga nutolo ir prašapo bet kokios svajoti ir keliauti trukdančios aplinkybės ir aš staiga vėl užsimaniau į Altajų: į tuos kalnus, į tą taigą, į tas dykynes, kur užmynus ant laukinio čiobrelio, oras pakvimpa laukiniu visų prarastų aukso amžių aromatu. Visai kaip vilkas, kurį kiek bemaitink…”

2015 07 01 Kategorija: Galerija, Parodos, Visos naujienos