Šią vasarą į Lietuvą buvo sugražinti neįkainojami tarpukario laikotarpio dokumentai – juos nuo pražūties išsaugojo ir neatlygintinai perdavė profesorius iš Kanados Čarlzas Hopkinsas. Spauda jau rašė apie jo pažintį su diplomato Jono Gylio šeima ir tai, kaip šie dokumentai atsirado jo rankose, tačiau neatskleidė jo pasaulinės reikšmės darbo švietimo srityje.
Savo karjerą pradėjęs nuo mokytojo, vėliau mokyklos direktoriaus, ugdymo programų vertintojo pareigų, Č. Hopkinsas nuo 1999 metų eina Jorko universiteto (Torontas) UNESCO Švietimo pereorientavimo į tvarumą katedros vadovo pareigas. Pasaulyje jis yra žinomas kaip vienas iš Darnaus vystymosi švietimo koncepcijos pradininkų ir vystytojų, 1992 metais priimtos Jungtinių Tautų strategijos „Darbotvarkė 21-ajam amžiui“ bendraautorius, ne vienos švietimo ministerijos ir organizacijos Europos, Azijos ir Amerikos žemynuose patarėjas, net keleto garbės daktaro ir profesoriaus laipsnių gavėjas, Tarptautinio mokytojų švietimo institucijų tinklo (INTEI), veikiančio daugiau nei 50-yje šalių, koordinatorius. Šiandien savo įžvalgomis apie kokybišką švietimą jis maloniai sutiko pasidalinti su Lietuvos auditorija.
– Pradėkime nuo esminio klausimo – kas, Jūsų supratimu, yra kokybiškas švietimas?
Pirmiausia, dėkoju už galimybę šiame interviu pasidalinti savo perspektyva.
Mano požiūriu, kokybiškas švietimas prasideda nuo konteksto supratimo. Pirmiausia yra tarpusavio priklausomybės ir dalijimosi aspektas. Žmonės yra socialinės būtybės, kolektyviai priklausančios nuo planetos ir jos gamtinių išteklių. Švietimui tai reiškia individo ir jo poreikių ar norų supratimą kontekste „kitų” – pradedant artimiausiais šeimos nariais, baigiant visais žmonėmis, kitomis gyvybės formomis ir net gyvybės neturinčiomis, su kuriomis mes dalijamės planeta. Antra, yra kartų dimensija. Mąstymas ne tik apie savo gyvenimo laikotarpį būdingas visoms senosioms vietinėms tautoms, jų pasaulio suvokimui. Tai ir kertinė tvaraus vystymosi koncepcijos dalis – vystymosi, kuris tarnauja dabarčiai, bet neapriboja ateities kartų galimybių.
Taigi, kaip tokio pobūdžio kokybiškas švietimas atrodo realybėje? Esminės išmokti pamokos įtraukiamos į vietos kontekstui pritaikytas temas ir jų mokoma kultūriškai priimtinais būdais – tuomet studentai jaučia, kad tai, ko jie mokosi, yra naudinga. Išmokstami dalykai yra svarbūs jų dabartinei realybei ir numatomai ateičiai, kas lemia atjauta paremtą studentų įsitraukimą. Be to, vietinių temų atskleidimas per sąryšį su pasaulinėmis problemomis padeda moksleiviams suprasti „kitų“ perspektyvas, sutinkamas už savo regiono ir kultūros ribų.
Ugdymo programas pateikiant tokiu tarpusavio sąsajomis paremtu ir holistišku būdu taip pat prisidedama prie sėkmingos pagrindinių disciplinų integracijos, socialinių, gyvenimiškų, komunikacinių ir kitų įgūdžių įgijimo, nes jie yra reikalingi aktyviai sprendžiant svarbias problemas.
Nors atrodo, kad švietimo galimybės pastaraisiais dešimtmečiai gerėja, mums vis dar sunkiai sekasi tinkamai pamatuoti progresą, siekiant Darnaus vystymosi tikslų (angl. Sustainable Development Goals) švietime. Privalome surasti tokius švietimo kokybės priežiūros ir įvertinimo būdus, kurie pralenktų standartinius moksleivių vertinimus, dažnai naudojamus mūsų formaliose švietimo sistemose. Šiandien mums reikia naujų būdų tinkamai pamatuoti, ar sėkmingai rengiame moksleivius. Tai, ko šiandien išmokstama gali virsti deramais ir atsakingais veiksmais po kelių dešimtmečių. Nors tradicinės pagrindinės disciplinos reprezentuoja būtinus įrankius, kurie per žmogaus gyvenimą sukuriami ir ištobulinami, jos nėra vienintelis ar pirminis švietimo sistemos tikslas.
– Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai skirtumai tarp Darnaus vystymosi švietimo ir “tradicinio” švietimo? Su kokiomis klaidingomis interpretacijomis dažniausiai susiduriate?
Darnaus vystymosi švietimas (DVŠ) (angl. Education for Sustainable development, ESD) dažnai neteisingai suprantamas kaip nauja aplinkosauginio ar klimato kaitos švietimo forma ar jo papildymas. Geriausia pradėti nuo keturių pagrindinių polių, siekiant demistifikuoti šią sąvoką. 1992 metais, kai Jungtinės Tautos priėmė „Darbotvarkę 21” (angl. Agenda 21), kaip pirmąjį globalųjį tvarumui skirtą įgyvendinimo planą, 36-asis jo skyrius apie „Švietimo, visuomenės informuotumo ir mokymų skatinimą” sukūrė pagrindą tam, kas vėliau tapo žinoma kaip Darnaus vystymosi švietimas. Keturi pagrindiniai elementai buvo šie: 1) prieigos prie kokybiško švietimo suteikimas, 2) švietimo sistemų perorientavimas į tvarumą; 3) visuomenės informuotumo apie darnų vystymąsi didinimas ir 4) mokymų apie tvarias praktikas galimybių sudarymas visiems sektoriams.
Aplinkosauginis švietimas, švietimas apie klimato kaitą, taikos švietimas, antirasizmo švietimas ar kitos konkrečios tematinės sritys yra orientuotos į mokymąsi apie tam tikras temas. Darnaus vystymosi švietime žvelgiama plačiau ir siekiama, kad išsilavinimas būtų suteiktas holistišku būdu, įtraukiant aktualius aplinkosaugos, ekonomikos, socialininius klausimus į ugdymo programas, kur tai tinkama.
Darnaus vystymosi švietimą geriausia įsivaizduoti kaip pagrindinį švietimo principą, o ne kažką, kas orientuota į konkretų turinį, tikslinę grupę ar ugdymo formą. Jis gali paskatinti transformuoti visą sistemą, kad ši taptų darni visais aspektais – nuo mokymo ir mokymosi iki žmogiškųjų išteklių valdymo, viešųjų pirkimų, operacijų, įrenginių ir t.t. Apimti visus švietimo lygius ir formas bei visų amžiaus grupių besimokančiuosius.
Tai glaudžiai susiję su kita esmine švietimo sąvoka – Globalaus pilietiškumo ugdymu (angl. Global Citizenship Education). Juo taip pat siekiama ugdyti mokinius tapti geresnę ateitį kuriančiais lyderiais, bet labiau iš individo dalyvavimo ir įgalinimo perspektyvos, jo galimo vaidmens visuomenėje. Darnaus vystymosi švietimas ir Globalaus pilietiškumo ugdymas, kaip nurodyta Darnaus vystymosi tikslų 4.7 dalyje, yra neatskiriami transformuojančio švietimo elementai. Drauge jie gali nepaprastai prisidėti prie norimos ateities sukūrimo – galbūt ne iki 2030 metų, bet, tikėkimės, pakankamai greitai.
– Darnaus vystymosi švietimo reikšmė yra visuotinai pripažįstama, tačiau jo diegimas švietimo sistemoje yra lėtas ir sudėtingas procesas. Ko galėtume išmokti iš šalių, kurioms tai pavyko atlikti sėkmingai ir sistemiškai?
2015 metais Jungtinių Tautų valstybės narės susitarė siekti Darnaus vystymosi tikslų, tačiau daugelyje švietimo sistemų 4-ajam tikslui skirta strategija dar neįgyvendinta. Tikimasi, kad bus pereita nuo savanoriškų veiksmų prie struktūruotos ir ištekliais aprūpintos Darnaus vystymosi švietimo sistemos. Labai padėtų, jei atsirastų aiškūs oficialūs įgaliojimai, raginantys tai įgyvendinti.
Yra keletas pamokų, išmoktų iš švietimo sistemų perorientavimo į tvarumą:
- Apskritai, mokytojų profesinis tobulėjimas yra pagrindinis veiksnys kuriant pokyčius. Nei vienas mokytojas neturi visų įgūdžių, reikalingų atliepti visus tvarumo klausimus. Prieiga prie mokymo medžiagos, mainų ir (tarpusavio) mokymosi galimybės gali padėti pedagogams pereiti prie naujų pedagogikos perspektyvų ir formų. Sėkmingose sistemose parengiamos visaapimančios programos, kuriose remiamasi mokytojų turimomis stiprybėmis, jos papildomos individualiu tiriamuoju mokinių darbu, bendruomenės įtraukimu, kviestiniais pranešėjais ir panašiai. Šis metodas vadinamas Stiprybių modeliu (angl. Strength Model).
- Konceptualus tvaresnio pasaulio kūrimo iššūkis reikalauja vietos konteksto. Mokytojai gali pasitelkti vietines problemas, kad apibrėžtų, ką jų mokiniai turi žinoti, gebėti daryti ir ko reikia, kad taptų įgalintais veikti. Tokiu būdu pedagogai gali mokyti pagal privalomą ugdymo programą ir kartu stiprinti XXI amžiaus įgūdžius, tokius kaip kritinis apmąstymas, organizavimas ir planavimas, medijų raštingumas, komunikaciniai gebėjimai ir kitus.
- Kitas iššūkis – išmokti tvarumo problemas nagrinėti kitais nei gąsdinančiais ar negatyviais būdais. Ateities scenarijus negali būti grįstas vien baime, jis turi būti įkvepiantis, jei siekiame nuolatinio teigiamo įsitraukimo.
- Mokytojų asociacijos ar sąjungos gali būti geros partnerės vystant naujas ugdymo programas ir profesinio tobulinimo sistemas. Pasaulinė mokytojų sąjungų asociacija „Education International“ yra tvirta Darnaus vystymosi švietimo šalininkė.
- Mokyklos vadovo vaidmuo yra įžvelgti personalo kompetencijos mastą ir koordinuoti mokymo bei kitus metodus, siekiant įtvirtinti tvarumą visoje mokykloje. Turėtų būti įdiegtos standartizuotos projektų ir pokyčių valdymo procedūros, kad būtų galima stebėti pažangą ir kurti nuolatinio tobulėjimo kultūrą.
– Viename iš savo pranešimų minėjote, kad moksleiviams turėtų būti pavesta atsakomybė už savo mokymąsi. Gal galėtumėte tai plačiau pakomentuoti?
Manau, kad per visą mokymosi procesą besimokantysis palaipsniui supranta savo atsakomybę mokytis visą gyvenimą. Visgi didelėje Vakarų visuomenės dalyje mokymosi procesas neapima paskutinio žingsnio, reikalingo pereiti nuo sisteminės ir daugiausia mokytojams priskiriamos atsakomybės tinkamai įtraukti kiekvieną mokinį, aprūpinti jį žiniomis ir įgūdžiais (kas sistemoje įvardinta kaip ugdymo programos), prie žinių ir įgūdžių įgijimo atsakomybės perdavimo besimokančiajam. Nuo ankstyvo amžiaus mokinys gali prisiimti atsakomybę save tobulinti, kad gebėtų susidoroti su socialiniais, ekonominiais ir net įsidarbinimo pokyčiais, kurie gali tapti centriniais gyvenimo klausimais. Švietimo sistemos turi strategiškai siekti šio paskutinio žingsnio ir jį įtraukti į ugdymo programas kaip mokymosi rezultatą.
– Labai Jums ačiū, gerb. Hopkinsai, už dosniai skirtą laiką ir pasidalinimą savo patirtimi.
Labai ačiū už šiuos įdomius klausimus. Tikiuosi, kad šios pirminės mintys ir atsakymai, susiejantys Darnaus vystymosi švietimą su kokybišku švietimu, paskatins diskusijas. Šis dialogas galėtų privesti prie naujų strategijų ir sprendimų, reikalingų įdiegti patikimas Darnaus vystymosi švietimo praktikas į visą Lietuvos švietimo sistemą.
Kalbino Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Švietimo programų vadovė Dalia Stabrauskaitė
Nuotraukos:
- Čarlzas Hopkinsas, 2020. / Jorko universiteto nuotr.
- Pasaulinio švietimo stebėsenos ataskaitos pristatyme Bonoje, 2017. / Katrin Kohl nuotr.
- Darnaus vystymosi švietimo konferencijoje Nigerijoje 2017 m. / Katrin Kohl nuotr.
- Nigerijoje, 2017. / Katrin Kohl nuotr.
- Pasaulinėje konferencijoje „Mokytojų rengimas Darnaus vystymosi švietimui“, Okajamos universitetas, Japonija, 2019
2021 10 11 Kategorija: Darnus vystymasis, Švietimas