Parsisiųsti visą viešojo pirkimo dokumentą galite paspaudę šią nuorodą.
Paroda kuriama keliaujančio įdomybių arba keistenybių kambario principu. Įdomybių kambariai (įvairiose kalbose dažnai vadinami vokišku žodžiu Wunderkammer) Europoje atsirado Renesanso epochoje, paplito XVII–XVIII a. ir laikomi muziejų prototipais. Juose buvo kaupiami pasaulio įvairovę ir kompleksiškumą atspindintys gamtos objektai (naturalia) ir išskirtiniai žmogaus rankų kūriniai (artificialia arba mirabilia). Įdomybių kambario principas leidžia bendrą parodos erdvę formuoti laikantis stiliaus vienovės, o atskirų parodos segmentų turinį perteikti pačiomis įvairiausiomis išraiškos priemonėmis. Šiuolaikiškos ir inovatyvios parodos turinio perteikimo priemonės turi sukurti modernumo įspūdį, kurį įtvirtintų vieningas ir elegantiškas pačios parodos dizainas. (NB!) Minimalistinis informacinių konteinerių stilius – iššūkis techninės užduoties atlikėjams, nes šis darbas reikalauja subtilumo, atidumo detalėms ir medžiagų kokybei. Projektuojant informacinių konteinerių vidų, neišvengiamas eklektiškumo principas, tačiau būtina atidžiai atsižvelgti, kad būtų išsaugotas kiekvienos iš parinktų išraiškos priemonių paveikumas, kad atskiri parodos segmentai išraiškos priemonėmis – garsais, vaizdais ar šviesomis – nekonkuruotų vieni su kitais, bet darniai papildytų visumą ir maksimaliai efektyviai atliktų informacijos perdavimo funkciją.
Naujausios technologijos derinamos su detalėmis, kurios skatina lankytojus išgyventi atpažinimo džiaugsmą ir kelia praeities nostalgiją, t. y. kuria nuotaiką, skatinančią atidžiau įsižiūrėti į pateiktus eksponatus.
Įrengiant informacinių konteinerių vidų atsisakoma tradicinėje muziejinėje erdvėje įprastos orientacijos į faktinį tikslumą bei išsamumą, vengiama akademinio diskurso elementų ir orientuojamasi į išraiškos priemones, leidžiančias patraukti ir išlaikyti Lietuvos nepažįstančio, nieko apie ją nežinančio, parodos apžiūrai daug laiko nenusiteikusio skirti lankytojo dėmesį.
Kuriant parodos koncepciją turi būti atsižvelgta į dar dvi kilnojamųjų parodų organizavimui reikšmingas esmines aplinkybes: 1) paroda turi išsaugoti vizualinį patrauklumą net tuo atveju, jei ją tektų eksponuoti ne specialiai pritaikytoje, bet vadinamojoje „atsitiktinėje“ erdvėje, pavyzdžiui, patalpoje, kurios sienos nudažytos ryškia spalva arba išklijuotos margais tapetais, apšvietimas nereguliuojamas, yra sunkiai pašalinamų objektų (fortepijonas, sunkus vazonas su palme ir pan.), 2) parodos įrengimas neturi kelti sunkumų parodą priimančio subjekto personalui, neturinčiam specialaus techninio pasirengimo ir kuravimo įgūdžių.
Parodoje atskirais informaciniais konteineriais pristatomos 10 temų, perteikiančių Lietuvos gamtos ir kultūros paveldo savitumą. Pasirinkti pristatyti objektai yra įrašyti į skirtingus su UNESCO vardu siejamus tarptautinius sąrašus ar registrus, sudarytus pagal atskiras UNESCO programas ir konvencijas.
Pasaulio paveldo sąrašas:
1. Istorinis Vilniaus centras.
2. Kernavės archeologinė vietovė.
3. Kuršių nerija.
4. Struvės geodezinis lankas.
UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ tarptautinis biosferos rezervatų tinklas:
5. Žuvinto biosferos rezervatas.
Reprezentatyvusis žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas:
6. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje.
7. Dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
8. Lietuvių polifoninės dainos „Sutartinės“.
UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinis registras:
9. Baltijos kelio – žmonių grandinės, sujungusios tris valstybes laisvės vardan dokumentai.
10. Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.
