Minint gegužės 3-iąją – Pasaulinę spaudos laisvės dieną – UNESCO sukvietė valstybes nares, partnerius ir bendradarbius švęsti šią dieną Briuselyje. Lietuvos delegaciją šiame renginyje sudarė Lietuvos atstovybės prie UNESCO įgaliotasis ministras Gytis Marcinkevičius ir Sekretoriato komunikacijos programų vadovė Miglė Viselgaitė.
Gegužės 5-6 dienomis visame Briuselyje vykusiuose renginiuose ir pagrindiniame šios dienos minėjime gegužės 7 d. – dėmesys spaudos laisvei ir žurnalistikai dirbtinio intelekto eroje, žurnalistų saugumui (ypatingai moterų žurnalisčių), informacijos kaip bendrojo gėrio užtikrinimui.
„Dirbtinis intelektas pakeitė informavimo būdus. Tai – revoliucingas pokytis į gerąją, bet dažnai į blogąją pusę apdorojant, platinant, skleidžiant naujienas“ – sveikinimo kalboje teigė UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay, paminėdama konkrečius UNESCO veiksmus siekiant etiško, žmogaus teisėmis paremto, sąmoningo technologijų naudojimo.
Pastebima, kad spaudos laisvė mažėja (net Europoje), o žurnalistika vis dar yra viena rizikingiausių profesijų pasaulyje. UNESCO duomenimis 2024 metais net 82 žurnalistai buvo nužudyti vykdant savo pareigą. Pasaulinei dienai skirtame paraleliniame akademiniame renginyje Žurnalistų profesinę veiklą skirtingose šalyse tyrinėjantys mokslininkai, susibūrę į tinklą „Worlds of Journalism Study“ atkreipė dėmesį į žurnalistų iššūkius emocinei, psichinei sveikatai, jų nerimą dėl nebaudžiamumo prie žurnalistams padarytus nusikaltimus, informacinių resursų trūkumą, kai valdžios institucijos neteikia žurnalistams reikalingos informacijos, neapykantos kalbą, kurios aukomis žurnalistai tampa. Pastebimas žurnalistų švietimo poreikis, su įvairiomis traumomis susijusiais klausimais. Nors skirtinguose žemynuose esama skirtingų iššūkių žurnalistams, tačiau jie leidžia suvokti, kad galimybė gauti patikrintą, aktualią informaciją nėra duotybė, o ją perduodantys žmonės dažnai rizikuoja savo pačių gerove.
Paraleliniame Danijos nuolatinės atstovybės prie UNESCO organizuotame renginyje daug dėmesio skirta žurnalistų ir mokslininkų rolei informacinių ir aplinkos krizių kontekste. Ekspertai, tyrėjai, tarptautinių organizacijų atstovai pristatė klimato žurnalistų veiklą, informuojant visuomenes aplinkos, klimato kaitos klausimais, mokslininkų ir žurnalistų bendradarbiavimo būdus, dirbtinio intelekto galimybes kovojant su mis/disinformacija klimato kaitos ir kitais klausimais, konstruktyvios žurnalistikos koncepciją ir jos svarbą visuomenės pasitikėjimui žiniasklaida, užsienio vykdomo manipuliavimo informacija ir kišimosi (FIMI) koncepcija ir vykdoma institucijų veikla ją atpažinti ir kt.
Daugelyje vykusių paralelinių renginių dirbtinio intelekto, skaitmeninės valdysenos, informacijos vientisumo, žurnalistikos klausimais buvo pabrėžiama, kad tobulėjant technologijoms būtina išlaikyti žvilgsnį į žmogaus teises, ne pakeisti technologijomis žmogų, bet padėti pastarajam tobulėti. Akcentuota, kad esant didelio masto problemos, svarbu dideliu mastu imtis ir jų sprendimų. Šiuose procesuose reikalingas tiek nacionalinis, tiek regioninis, tiek tarptautinis veikimas – suvokti lokalius kontekstus, skirtumus ir poreikius, bet kartu ir ieškoti bendrų gairių, įrankių siekiant, kad technologijos tarnautų žmogui.
Už drąsą ir pastangas ginti ir skatinti spaudos laisvę, nepaisant įvairiausių grėsmių, kasmet tradiciškai teikiamas UNESCO – Giljermo Kano pasaulio spaudos laisvės apdovanojimas. Šiais metais apdovanojimas skirtas Nikaragvos laikraščiui „La Prensa“. Jo darbuotojai ne tik patyrė Nikaragvos valdžios trukdymus konfiskuojant laikraščio turtą, spausdinimui reikalingas priemones, bet ir persekiojimą, įkalinimą. Deja, didžioji dalis redakcijos darbuotojų dėl saugumo turėjo palikti savo šalį ir tęsti savo veiklą užsienyje, teikiant informaciją Nikaragvos žmonėms internetu. Apdovanojimo įteikimo ceremonijoje dalyvavo Guillermo Cano šeima, įsteigusi jo vardo fondą, tarptautinė ekspertų komisija, kurios sprendimu remiantis, skiriamas apdovanojimas, taip pat du „La Prensa“ žurnalistai, prie kurių nuotoliu iš skirtingų šalių prisijungė ir kiti jų kolegos.
Dalijamės jų kalbos ištrauka:
„La Prensa“ yra žiniasklaidos priemonė tremtyje, ir šis pripažinimas siunčia galingą žinią pasauliui. Nors Danielio Ortegos režimas bandė mus nutildyti, mes išliekame tvirti savo įsipareigojimui demokratijai, o tiesa yra nepajudinama. Nikaragva yra šalis, kurioje būti žurnalistu tapo nusikaltimu. <…> Nepriklausomi žurnalistai nuo režimo rankos patyrė persekiojimą, priekabiavimą, įkalinimą, ištrėmimą ir tremtį. Iš daugelio nepriklausomų žurnalistų buvo atimta pagrindinė žmogaus teisė – pilietybė.
Nuo 2018 m., prasidėjus politinei krizei Nikaragvoje, beveik 300 žurnalistų, fotografų ir net pagalbinio personalo darbuotojų buvo priversti išvykti iš šalies. <…> 2021 m. rugpjūčio 13 d. paskelbus, kad laikraštis bus nustotas spausdinti, nes muitinės institucijos laiko sustabdytas mūsų žaliavas, režimo policija įsiveržė į mūsų patalpas. Po to mūsų leidėjas Chuanas Lorensas Kolma buvo įkalintas kaip politinis kalinys 545 dienoms, o paskui išsiųstas į Jungtines Valstijas. Nepaisant mūsų patalpų konfiskavimo, „La Prensa“ žurnalistai ir darbuotojai ir toliau dirbo iš savo namų rengdami mūsų interneto svetainėje ir kitose platformose. Praėjus beveik metams po to, kai buvo užgrobtos mūsų patalpos, 2022 m. liepos 6 d., režimas pradėjo persekioti visą mūsų komandą, dėl to buvo įkalinti du vairuotojai, o visi darbuotojai buvo priversti išvykti į tremtį.
Ateinančių metų kovą „La Prensa“ švęs šimto metų jubiliejų. Tai – žiniasklaidos priemonė, kuri per visą savo istoriją gyveno pasipriešinimu, ir šio palikimo negalima ištrinti. Nuo pirmojo numerio, išleisto 1926 m. kovo 2 d., iki dabartinio pasirodymo skaitmeninėse platformose „La Prensa“ išgyveno žemės drebėjimus, cenzūrą, uždarymus, bombardavimus, konfiskavimus, diktatūras ir direktoriaus Pedro Joaquín Chamorro nužudymą 1978 m. Ir štai mes vėl kovojame prieš diktatūrą. „La Prensa“ istorija parašyta drąsiai, bet taip pat su skausmu ir pasiaukojimu.
Šis apdovanojimas skirtas tiems žurnalistams, kurie buvo priversti bėgti iš namų vien dėl to, kad dirbo savo darbą. Tiems, kuriems teko kirsti sieną tik su kuprine. Tiems, kurie negalėjo palaidoti savo motinų. Ir tiems, kurie turėjo palikti savo vaikus. Šiuo apdovanojimu pagerbiamas kiekvienas žurnalistas, redaktorius, dizaineris, fotografas, technikos ir rinkodaros darbuotojas, kuris buvo priverstas emigruoti. Taip pat tiems, kurie buvo „La Prensa“ dalis, bet turėjo palikti profesiją, kad išgyventų. <…>
Mums „La Prensa“ nebėra tas baltas pastatas Managvoje, kurį daugelis iš mūsų prisimena. „La Prensa“ – tai visi žurnalistai ir bendradarbiai, kurie tiki nepriklausoma žurnalistika. Dabar „La Prensa“ yra Kosta Rikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje, Kanadoje. “
parengė Sekretoriato Komunikacijos programų vadovė Miglė Viselgaitė
2025 05 09 Kategorija: Medijų ir informacinis raštingumas, Informacija ir komunikacija
