Kultūrinis kraštovaizdžis

Skirtingus pasaulio regionus reprezentuoja įvairūs peizažai. Didelę žmogaus ir jo gamtinės aplinkos sąveikos įvairovę reprezentuoja kultūriniai kraštovaizdžiai (angl. Cultural Landscapes), kurie yra mūsų kolektyvinės tapatybės dalis. Į Pasaulio paveldo sąrašą 102 vertybės yra įtrauktos kaip kultūriniai kraštovaizdžiai (2018 m. duomenimis).

1992 m. Pasaulio paveldo konvencija tapo pirmuoju oficialiu tarptautiniu dokumentu, kuriuo pripažįstami ir saugomi kultūriniai kraštovaizdžiai. Pasaulio paveldo komitetas savo 16-osios sesijos metu priėmė gaires dėl jų įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą ir pripažino, kad Kultūriniai kraštovaizdžiai yra kultūros vertybės, reprezentuojančios Konvencijos 1 straipsnyje apibrėžtus „bendrai gamtos ir žmogaus sukurtus darinius“.

Kultūriniai kraštovaizdžiai atspindi visuomenės evoliuciją ir žmonių kūrimąsi tam tikroje aplinkoje, kovą su fizinėmis kliūtimis ir (arba) gebėjimą pasinaudoti gamtinės aplinkos teikiamais pranašumais bei socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis – ir vidinėmis, ir išorinėmis – sąlygomis. Dažnai kultūriniai kraštovaizdžiai atspindi tam tikrus tausojamojo žemės naudojimo būdus, susijusius su gamtinės aplinkos, kurioje šie kraštovaizdžiai yra, ypatumais ir apribojimais, taip pat ypatingą dvasinį žmogaus ryšį su gamta. Kultūrinių kraštovaizdžių apsauga gali prisidėti prie šiuolaikinių tausojamojo žemės naudojimo būdų ir išsaugoti arba papildyti natūralias kraštovaizdžio vertybes. Gyvuojantys tradiciniai žemės naudojimo būdai palaiko daugelio pasaulio regionų biologinę įvairovę. Todėl tradicinių kultūrinių kraštovaizdžių apsauga prisideda prie biologinės įvairovės palaikymo.

Kultūriniai kraštovaizdžiai skirstomi į tris pagrindines kategorijas:

  • lengviausiai nustatomi yra aiškiai apibrėžti žmogaus specialiai suprojektuoti ir sukurti kraštovaizdžiai. Šiai kategorijai priklauso sodai ir parkai, sukurti dėl estetinių paskatų ir dažnai (bet ne visada) susiję su religiniais ar kitais paminkliniais statiniais ar ansambliais;
  • natūraliai susidarę kraštovaizdžiai. Jie susiformavo dėl pradinių socialinių, ekonominių, administracinių ir (arba) religinių poreikių, o dabartinį pavidalą įgavo veikiami gamtinės aplinkos. Šią evoliuciją atskleidžia tokių kraštovaizdžių forma ir sudėtiniai elementai. Jie skirstomi į dvi subkategorijas:

- reliktinis (arba fosilijų) kraštovaizdis – tai kraštovaizdis, kurio raida yra pasibaigusi praeityje, staiga arba per ilgesnį laiką, tačiau esminius bruožus, materialią jų formą galima akivaizdžiai matyti ir dabar;

- tebesiformuojantis kraštovaizdis – tai kraštovaizdis, nepraradęs aktyvaus socialinio vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje, artimai susijęs su tradiciniu gyvenimo būdu, turintis aiškių besitęsiančios evoliucijos etapų įrodymų;

  • paskutinė kategorija – asociatyvūs kultūriniai kraštovaizdžiai. Šio tipo kraštovaizdžių įrašymas į Pasaulio paveldo sąrašą gali būti pagrįstas akivaizdžiomis religinėmis, meninėmis ar kultūrinėmis sąsajomis su gamtos elementais, o ne materialiu kultūros paveldu, kurio išraiška gali būti nežymi arba net neegzistuoti.

Kultūrinio kraštovaizdžio apimtis, įrašant į Pasaulio paveldo sąrašą, grindžiama jo aiškiai apibrėžtu funkcionalumu, priskirtu tam tikram geokultūriniam regionui. Kultūriniai kraštovaizdžiai saugomi atsižvelgiant į jų išskirtinę visuotinę vertę, siejamą su regionui būdingais esminiais kultūriniais elementais ir pasirinkto kultūrinio kraštovaizdžio visuma.

Lietuva

Lietuva taip pat gali pasigirti dvejomis vietovėmis įrašytomis į Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūriniai kraštovaizdžiai, tai  Kuršių nerija ir Kernavės archeologinė vietovė.

Lietuvoje atskirų regionų istorinės sąlygos ir kraštovaizdžio įvairovė nulėmė tai, kad kultūrinio kraštovaizdžio kompleksinės sankaupos vietų ir pavienių reliktų sklaida Lietuvos teritorijoje nėra tolygi. Lietuvoje daugiausiai kultūrinių kraštovaizdžių vietovių yra išlikę Rytų, Pietryčių bei Šiaurės vakarų Lietuvos aukštumose ir didžiųjų upių – Nemuno, Neries, Šventosios, Dubysos ir kt. – paslėniuose. Svarbiausi Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio objektai – piliakalniai, dvarų sodybos, senovės laidojimo vietos, sakraliniai statiniai. Pastaraisiais metais jie  intensyviai tvarkomi.

Naudingos nuorodos