Miestų programa

Pasaulio paveldo miestų programa (angl. The World Heritage Cities Programme) yra viena iš oficialiai patvirtintų ir Pasaulio paveldo komiteto stebimų teminių programų. Ja siekiama dalyvaujančioms šalims padėti spręsti urbanistinio paveldo apsaugos problemas.

Programa sudaryta remiantis dvipusiu procesu:

  • teoriniu pagrindu dėl urbanistinio paveldo išsaugojimo ir tolimesnio miesto vystymosi;
  • praktinė pagalba valstybėms dėl naujų apsaugos metodų ir sistemų įgyvendinimo.

1993 m. rugsėjo 8 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto susirinkimo metu Feze, Maroke buvo įkurta Pasaulio paveldo miestų organizacija (angl. The Organization of World Heritage Cities (OWHC)). Organizaciją sudaro daugiau nei 300 miestų, kurie yra Pasaulio paveldo sąraše. Ši organizacija buvo sukurta siekiant padėti šalių narių  miestams pritaikyti ir tobulinti jų valdymo metodus atsižvelgiant į konkrečius reikalavimus, susijusius su miesto įrašymu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Organizacija siekia 1) remti Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimą; 2) skatinti bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija bei patirtimi miestų paveldo išsaugojimo ir valdymo klausimais; 3) plėtoti savo narių miestų solidarumo jausmą. Nuo 2010 m. šios organizacijos miestai-nariai kasmet rugsėjo 8 d. pažymi Pasaulio paveldo miestų solidarumo dieną.

Susirūpinus dėl to, kad daugelis pasaulio paveldo miestų susiduria su sunkumais derinant istorinių miestų kraštovaizdžio apsaugą su ekonomine ir socialine miesto plėtra, 29-osios UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijos metu Durbane, Pietų Afrikoje, pasiūlyta, kad UNESCO parengtų naujas rekomendacijas. Dokumento rengimas užtruko 6 metus, tarptautinėje darbo grupėje dalyvavo ICOMOS, IUCN, ICCROM ir kitų organizacijų atstovai. 2011 m. lapkritį 10 d. UNESCO Generalinėje konferencijoje buvo priimtos rekomendacijos dėl istorinio miesto kraštovaizdžio (miestovaizdžio). Šios rekomendacijos yra papildoma priemonė integruoti aplinkosaugos aplinkos išsaugojimo politiką ir praktiką į platesnius miestų plėtros tikslus, atsižvelgiant į skirtingų kultūrinių kontekstų paveldėtas vertybes ir tradicijas. Valstybės narės turi šias rekomendacijas įgyvendinti savanoriškai ir pritaikyti jas šalies kontekste.

Lietuva

2000 m. Vilniaus istorinis miesto centras tapo Pasaulio paveldo miestų organizacijos nariu. Vilniaus miesto dalyvavimą šios organizacijso veikloje koordinuoja VšĮ ,,Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra“ (VSAA).

Minint Vilniaus istorinio centro įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą dvidešimtmetį ir Kernavės archeologinės vietovės įrašymo į šį sąrašą dešimtmetį, VSAA bendradarbiaudama su Vilniaus miesto savivaldybe 2014 m. organizavo tarptautinį kultūros paveldo forumą Vilniuje, kurio tema buvo ,,Istorinio miestovaizdžio išsaugojimas ir raida“. Šiame forume buvo aptartos Rekomendacijos dėl istorinio urbanistinio kraštovaizdžio (miestovaizdžio), analizuojant jas šiuolaikinio ekonominio ir socialinio progreso bei jo įtakos miestovaizdžiams kontekste.

Naudingos nuorodos

Povandeninis kultūros paveldas

 

Povandeninis kultūros paveldas, dėl specifinių ypatumų, siejamų su pažeidžiamumu, prieinamumu ir povandenine aplinka, yra mažai pažįstamas, sunkiau suvokiama jo vertė. Visgi, šios srities kultūros paveldas turi išskirtinę istorinę bei kultūrinę reikšmę, kuris akivaizdžiai liudija žmonijos istoriją, jos kultūrinės veiklos raidą ir papildo ją vertingais archeologiniais artefaktais. Šiuo metu į Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių registrą yra įrašyta 17 povandeninio kultūros paveldo objektų, iš kurių 12 objektų yra Baltijos jūroje ir 5 – ežeruose. Tai nuskendusių ir sudužusių laivų liekanos Baltijos jūroje, Luokesų senovinės polinės gyvenvietės, Trakų senamiesčio bei Platelių senovinio tilto liekanos. Šios vertybės yra saugomos vadovaujantis ne tik Lietuvos nacionaliniais teisės aktais bet ir tarptautiniais UNESCO teisiniais dokumentais.

Suprasdamos povandeninio kultūros paveldo reikšmę, reaguodamos į vis didėjančias grėsmes, kylančias dėl pramoninės gavybos darbų, infrastruktūrinės plėtros ar komercinio naudojimo, 2001 m. UNESCO valstybės narės parengė ir UNESCO Generalinė asamblėja patvirtino Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Šios konvencijos tikslas – saugoti povandeninį kultūros paveldą jo buvimo vietoje (in situ) ir neleisti jo eksploatuoti komerciniais tikslais. Konvencijos nuostatos apibrėžia Šalių narių bendradarbiavimo principus, nustato praktines povandeninio paveldo tyrimų ir išsaugojimo taisykles. Konvencija siekiama padėti valstybėms geriau prižiūrėti šį paveldą dėl jo specifinių ypatumų. Tad, šis dokumentas įtvirtina tarptautinius apsaugos standartus, palengvina bendradarbiavimą tarp valstybių, teikia metodines rekomendacijas ir dalykinę pagalbą. Konvencijoje daug dėmesio skiriama edukacijai ir sklaidai. Šis dokumentas ragina vadovautis moksliniais tyrimais ir kurti viešas informacijos prieigas, skatinti mokymus apie povandeninę archeologiją, siekiant pažinimo ir visuomenės dalyvavimo. 2015 m. Konvencijos šalių narių sesijos metu buvo patvirtintos Konvencijos įgyvendinimo gairės.  Gairės paaiškina Konvencijos įgyvendinimo procedūrinius veiksmus ir įvardina praktines jos vykdymo priemones.

Globalūs povandeninio paveldo išsaugojimo ir Konvencijos įgyvendinimo klausimai sprendžiami Šalių narių susirinkimuose (sesijose), kurie vyksta kas dvejus metus UNESCO būstinėje, Paryžiuje. Juose dalyvauja Šalių narių atstovai, ekspertai bei kiti dalyviai stebėtojo teisėmis.  Povandeninio kultūros paveldo apsaugos, moksliniais ir techniniais aspektais Šalims narėms pataria Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos Mokslinis ir techninis patariamasis komitetas (toliau - Komitetas). 2009-2019 m. šiame Komitete  Lietuvai atstovavo prof. Vladas Žulkus. Profesorius V. Žulkus pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus, yra Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, Lietuvos archeologijos draugijos narys, Baltijos šalių regiono kultūros paveldo tinklo Lietuvos povandeninio kultūros paveldo darbo grupės vadovas.

Lietuvos Respublika Konvenciją ratifikavo 2006 m. birželio 12 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. sausio 2 d. Povandeninio kultūros paveldo konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje pavesta koordinuoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. 

Mūsų valstybė yra viena iš 60 (2019-03-12 duomenimis) Šalių narių ir vienintelė iš Baltijos regiono, ratifikavusį šį UNESCO dokumentą. Lietuva turi mažiausią Baltijos jūros akvatoriją – tik apie 1,5 proc. viso Baltijos jūros ploto, bet visgi, siekia lyderystės Baltijos regione. Šiuo tikslu, 2018 m. lapkričio 30 d. Vilniuje Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos iniciatyva buvo pasirašyta tarpinstitucinė bendradarbiavimo sutartis dėl Povandeninio kultūros paveldo apsaugos, kuri liudija valstybės tarptautinių įsipareigojimų vykdymą ir Konvencijos nuostatų integravimą į nacionalinę kultūros politiką. Sutartį pasirašančios šalys: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Lietuvos kariuomenė, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos transporto saugos administracija. Sutarties tikslas – efektyviai bendradarbiauti saugant povandeninį kultūros paveldą jo buvimo vietoje Lietuvos teritorijos vandenyse Baltijos jūroje.

Siekdama prisidėti bendrų iniciatyvų siejamų su povandeninio paveldo sklaidos ir aktualizavimo tikslais, 2018 m.  Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, bendradarbiaudama kartu su Klaipėdos universiteto,  Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu bei prof. habil. dr. Vladu Žulkumi, išleido leidinį „Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija. Įgyvendinimo gairės“, kuris yra itin aktualus ir savalaikis informacijos šaltinis, papildantis profesinę paveldosaugos literatūrą, užtikrinantis platesnę  Povandeninio paveldo konvencijos nuostatų sklaidą, aktualizuojantis tarptautinius įsipareigojimus. Leidinį dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas.

Mūsų projektai