Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos etikos principai buvo suformuluoti atsižvelgus į 2003 metų Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją ir galiojančias tarptautines normines priemones, ginančias žmonių bei vietos tautų teises. Šie principai reprezentuoja tokius bendruosius siekius, kurie visuotinai priimtini kaip geroji praktika, taikoma vyriausybėms, organizacijoms ir asmenims, tiesiogiai ar netiesiogiai veikianti nematerialų kultūros paveldą, siekiant užtikrinti jo gyvybingumą, taip prisidedant prie taikos ir darnaus vystymosi.

Šie Etikos principai papildo Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, jos įgyvendinimo direktyvas ir nacionalinę teisinę bazę. Jie galėtų tapti atspirtimi rengiant specifinius etikos kodeksus ir priemones, pritaikytus prie vietos bei srities sąlygų.  Etikos principai buvo patvirtinti 2015 m. Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos komiteto 10-osios sesijos metu (Namibija, Windhoek).

Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komitetas

Pagrindinės Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto funkcijos yra propaguoti Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos tikslus, rinkti ir skleisti informaciją apie geriausias praktikas, teikti konsultacijas nematerialaus kultūros paveldo apsaugos srityje.

Komitetas svarsto valstybių paraiškas dėl nematerialaus kultūros paveldo įrašymo į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašą, paraiškas dėl tarptautinės pagalbos teikimo ir kt.

Komiteto nariai renkami ketverių metų laikotarpiui, pusė komiteto atnaujinama kas dvejus metus.

Kryždirbystė ir kryžių simbolika

Kryždirbystė tai ne vien amatas

Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinio amato samprata, apsiribojanti kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.

Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. Tai savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį.

Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. Lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės.

Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška. Ankščiau žmonės nepraeidavo pro šalį nenukėlę kepurės arba tiesiog sustodavo pasimelsti, išsipasakoti širdies sopulius ar džiaugsmus. Net okupacijos laikotarpiais, kuomet kryžių statymas buvo draudžiamas ar ribojamas, kryždirbystė išliko. Šie paminklai įsitvirtino kaip tautinės tapatybės ir vienybės simbolis.

 

 
UNESCO pripažinimas

 

Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje  įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše greta Kryždirbystės ir kryžių simbolikos su Lietuvos vardu jame taip pat siejama Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės, o  2010 m. – sąrašą papildė Lietuvių polifoninės dainos „Sutartinės“.

Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje nominaciją tarptautiniam UNESCO įvertinimui rengė Lietuvių liaudies kultūros centrasLietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

 

 Žinomumo skatinimas

 

kryzdirbystes_logo

Bėgant metams kryždirbystė įgyja įvairių atspalvių: sena derinama su nauja, kitoniškai žvelgiama į liaudies elementus, tradicijos jungiamos su modernumu. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija 2011 m. kartu su Vilniaus dailės akademija (VDA) vykdė projektą, kurio tikslas buvo skatinti visuomenę, o ypač jaunimą, ieškoti asmeninio santykio su kryždirbyste.

VDA Grafinio dizaino katedros studentų dėka 2011 m. gegužės mėnesį sostinės gatves papuošė plakatai, raginantys visuomenę pastebėti unikalią gyvąją tradiciją.  Vilniaus dailės akademijoje vyko atviros kūrybinės kryždirbystės interpretacijų dirbtuvės, kurias vedė VDA Grafinio dizaino katedros studentai. Dirbtuvių dalyviai turėjo progą, panaudodami netradicines medžiagas ir technikas, įsijausti į kryždirbio amatą. 2011 m. liepos 1-9 d. Vilniaus dailės akademijoje pristatyta paroda „Gyvybės medis. Lietuvių kryždirbystė ir kryžių simbolika“. Ši paroda 2008 m. taip pat buvo rodyta UNESCO būstinėje Paryžiuje (Prancūzijoje), Jungtinių tautų būstinėje Niujorke (JAV), Lenkijoje ir kt.

Bendro kūrybinio projekto autoriai kvietė visuomenę apie kryždirbystę sužinoti daugiau, regint ją plačiau nei UNESCO pripažintą tradicinį amatą, prisiminti su šia tradicija susijusius papročius.

Paraiška „Dėl Kryždirbystės ir kryžių simbolikos paskelbimo Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru“(EN).

Sutartinės, lietuvių daugiabalsės dainos

Lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės – į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos 2010 m. lapkričio 16 d. Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto 5-oje sesijoje Nairobyje, Kenijoje.

Sutartinės (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – tai lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto. Sutartinės – sinkretinis menas, atspindintis muzikos, teksto ir judesio ryšį. Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka ir vyrai. Choreografija nesudėtinga, judesiai saikingi, neretai iškilmingi: vaikščiojimas ratu, pora priešais porą ir panašiai.

Pagal atlikėjų skaičių ir polifonijos rūšį skiriamos trys pagrindinės sutartinių grupės: dvejinės, trejinės ir keturinės. Kiekviena jų turi daug atmainų – aptinkama net 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų.

Yra žinomos darbo (rugiapjūtės, linarūtės ir kt.), kalendorinių švenčių (Velykų, Užgavėnių, Sekminių ir kt.), vestuvių, šeimos, karo, istorinės, kitų žanrų sutartinės. Tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų (prasminio ir garsažodinio) skambesys.

Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai sukuria harmoniją. Sutartinių principas yra mėgiamas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių.

 

Paraiška Tarpvyriausybiniam nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komitetui „Dėl lietuvių polifoninių dainų – sutartinių – įtraukimo į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“ (EN).

Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse

2008 m. Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse įrašytos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dainų švenčių tradicijos ištakos glūdi XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Pirmoji dainų šventė buvo surengta 1843 m. Šveicarijoje, vėliau dainų šventės išpopuliarėjo Vokietijoje, tačiau ilgainiui švenčių tradicija Vakarų Europoje išblėso. Dainų šventės, per Skandinaviją atkeliavusios į Baltijos valstybes, pirmiausia į Estiją ir Latviją, o vėliau ir į Lietuvą, šiuose kraštuose prigijo ir išliko iki pat šių dienų kaip itin vertingas kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, pasižymintis unikaliomis kultūrinėmis išraiškos formomis, neturinčiomis atitikmenų visame pasaulyje.

Tris Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą – XVIII a. pabaigoje suvienijo panašus istorinis likimas – visos jos buvo aneksuotos Rusijos imperijos. XIX a. tautinio atgimimo laikotarpiu didelę reikšmę įgavo etninė kultūra, ypač liaudies dainos. Masinis dainų ir šokių švenčių judėjimas tuomet tapo viena iš svarbiausių tautiškumo ugdymo priemonių, skatinančių trijų Baltijos tautų bendrumo ir vienybės jausmą, įkvepiančių viltį ateityje atsiskirti nuo Rusijos imperijos ir kurti savarankiškas valstybes. Nepaisant visų politinių ir socialinių kataklizmų, po II pasaulinio karo užgriuvusių Baltijos valstybes, dainų švenčių ir šokių tradicija buvo vėl atgaivinta ir suvaidino reikšmingą vaidmenį XX a. pabaigoje atkuriant Baltijos valstybių nepriklausomybę.

Dainų šventės tradicija Lietuvoje gyvuoja jau apie devyniasdešimt metų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune, o 2009 m. įvyko jau septynioliktoji Dainų šventė. Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – beveik šimtą metų besitęsiantis procesas, svarbus Lietuvos kultūros reiškinys. Pasaulio lietuvių dainų šventė kas ketverius metus į didžiulius šventinius renginius Vilniuje suburia įvairių sričių mėgėjų meno kolektyvus ir profesionalaus meno atstovus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio šalių. Dainų šventėse kasmet dalyvauja per 40 tūkstančių dalyvių.

Dainų švenčių tradicija gyvuos tol, kol gyvuos mėgėjų meno kolektyvai, kol visuomenė saugos gyvą šio unikalaus reiškinio poreikį. Dainų švenčių idėja perduodama iš kartos į kartą, su ja augama nuo vaikystės, ši tradicija perduodama šeimose, mokyklose, kultūros įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose. Tai ryški kultūrinės tapatybės išraiška ir puiki jos išsaugojimo forma, nuolat aktualizuojanti tradicinės kultūros palikimą, atskleidžianti reikšmingiausius praeities ir dabarties profesinės kūrybos klodus.

Siekiant užtikrinti dainų švenčių tradicijos valstybinę apsaugą, periodiškumą, tęstinumą ir plėtrą, 2007 m. Lietuvoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas. Šis įstatymas taip pat reglamentuoja rengimosi ir vadovavimo dainų šventėms tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybę bei kompetenciją, nustato finansavimo principus. Dainų švenčių įstatymas Lietuvoje buvo inicijuotas sekant Latvijos pavyzdžiu, kur panašus teisės aktas priimtas dar 2005 metais.

Bendromis trijų Baltijos valstybių pastangomis, siekiant pabrėžti Dainų ir šokių švenčių tradicijos svarbą visuomenėje, paskatinti valstybės institucijas skirti deramą dėmesį šio reiškinio apsaugai ir plėtrai bei paraginti ekspertus viešai diskutuoti probleminiais šios tradicijos klausimais, surengtas subregioninių konferencijų ciklas:

  • 2005 m. Taline – „Dainų ir šokių šventės: idealai ir tikrovė“ (rezoliucija LT);
  • 2006 m. Vilniuje – „Kultūros tradicijos Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunimo meninio ugdymo sistemoje“ (rezoliucija LT);
  • 2007 m. Rygoje – „Dainų ir šokių švenčių tradicijos Baltijos valstybėse tęstinumas“ (rezoliucija LTEN).

Baltijos valstybių Dainų ir šokių švenčių ekspertai periodiškai lankosi kaimyninėse valstybėse rengiamose Dainų ir šokių šventėse, rengia susitikimus, kuriuose aptariamos įvykusios šventės, dalinamasi nuomonėmis apie sėkmingus arba nesėkmingus švenčių aspektus, panašumus ar skirtybes.  Veikia Baltijos valstybių dainų ir šokių švenčių tradicijos apsaugos ir plėtotės komitetas, atsakingas už apsikeitimą informacija, ekspertų susitikimų ir kt. renginių organizavimą.

Lietuvoje Dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimu ir puoselėjimu rūpinasi Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Latvijoje – Latvijos liaudies meno centras ir Dainų švenčių fondas, Estijoje – Estijos dainų ir šokių švenčių fondas.

Paraiška „Dėl Dainų ir šokių švenčių tradicijos Baltijos valstybėse paskelbimo Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru“ (EN).