Kernavės archeologinės vietovės istorinė medžiaga
Kernavė – Lietuvos valstybės pradžią menanti žemė. Šiandien Kernavės archeologinė vietovė – tai išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos proistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi periodą.
Pirmieji gyventojai Kernavės teritorijoje įsikūrė dar 9–8 tūkstmetyje prieš Kristų, senojo akmens amžiaus pabaigoje. Nuo tų laikų iki pat vėlyvųjų viduramžių čia be pertrūkio gyvenę žmonės paliko savo gyvenimo pėdsakų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje kūrėsi stambios gyvenvietės. Joms ginti buvo naudojami piliakalniai. Tai išraiškingiausias kultūrinio rezervato elementas. Lietuvoje yra maždaug tūkstantis piliakalnių, tačiau visame Baltijos regione nerasime kito penkių piliakalnių komplekso. Tai istorinių ir gamtinių procesų ir ilgalaikės žmogaus veiklos rezultatas. Lietuvoje piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. Ne išimtis ir Kernavė. XIII a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, išsidėsčiusiu Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių. Centrinis piliakalnis (vadinamas Aukuro kalnu) buvo kunigaikščio dvarvietė, kiti keturi atliko priešpilių, saugančių kunigaikščio pilį ir miestą, funkcijas. Rašytiniuose šaltiniuose (Hermano Vartbergės kronikoje ir Eiliuotoje Livonijos kronikoje) pirmą kartą Kernavė paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda. Tuo metu Kernavė buvo svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras – pirmoji Lietuvos sostinė. Tai – Kernavės klestėjimo amžius.
1390 m. kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Kernavę. Po šio gaisro medinis miestas ir pilys jau niekada nebebuvo atstatytos, gyventojai paliko Pajautos slėnį ir kūrėsi viršutinėje terasoje, dabartinės gyvenvietės teritorijoje. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis. Jis puikiai užkonservavo visą autentiką, o kartu ir senųjų miestelėnų gyvenimo pėdsakus. Kitaip negu Vilniuje, Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išlikę visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją.
