Kauno modernizmo architektūra

Kauno modernizmo architektūra – iškilusi per dvidešimties metų laikotarpį (1919-1939 m.) – yra unikalus architektūrinės, istorinės ir urbanistinės raidos pavyzdys, atspindintis modernizmo idėjas, pasaulines to meto architektūros tendencijas bei kartu pasižymintis tautiško stiliaus paieškomis. Kaunui tapus laikinąja sostine prasidėjo didžiulis statybų bumas: buvo statomi valstybiniai pastatai, muziejai, mokymo įstaigos, biurų pastatai, viešbučiai, pramonės objektai, gyvenamieji namai ir t. t. Tuo metu statyti pastatai yra vieni iškiliausių ankstyvųjų regionalizmo pavyzdžių modernizmo architektūros istorijoje. Visa tai išskiria modernią ir kokybišką Kauno tarpukario architektūrą iš bendro Europos konteksto.

2017 m. Kauno modernizmo architektūros paraiška „Kaunas 1919-1939 m.: sostinė, įkvėpta modernizmo judėjimo“ (angl. Kaunas 1919-1939: The Capital Inspired by the Modern Movement) buvo pateikta į preliminarų UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos šalių narių paveldo sąrašą.

Planuojama nominuoti teritorija apima didžiąją Kauno Naujamiesčio dalį, kurioje galima aptikti daugiau kaip 6000 tarpukario modernizmo dvasioje sukurtų pastatų, išlikusių iki mūsų dienų. Patys vertingiausi yra Centrinio pašto rūmai, „Pienocentro“ rūmai, Vytauto didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, V. Putvinskio g. namų kompleksas, Prisikėlimo bazilika, dabartiniai KTU Centriniai rūmai, Tyrimų laboratorija ir daugybė kitų objektų. Nemažai pastatų išsaugojo ir autentišką interjerą, jo fragmentus. Tuo metu kūrė tokie architektai kaip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis ir daugelis kitų.

Kauno tarpukario architektūra yra gyvas istorijos liudytojas apie miesto klestėjimo ir modernėjimo laikotarpį, kurį turime suvokti ne tik kaip pavienius pastatus, architektūrines formas ir stilių ar tų pastatų kiekį, bet ir kaip visiškai naujus procesus, kurie keitė nusistovėjusius kasdienybės, darbo ir laisvalaikio įpročius, siekė patogių ir šiuolaikiškų gyvenimo sąlygų kasdienybėje. Tuo metu statytiems pastatams būdingi modernėjančios visuomenės poreikiai: higieniškumas, atvirumas, šviesa. Taip pat, daugiakultūrinio Kauno architektūrinį kraštovaizdį praturtino įvairių etninių bendruomenių pastatai su išskirtinėmis išraiškos formomis. Taigi, per architektūros istoriją kartu atsiskleidžia ir socialinė miesto istorija.

Kauno 1919–1940 m. architektūrinis paveldas 2015 m. buvo įvertintas Europos kultūros paveldo ženklu, kuris patvirtina laikinosios sostinės fenomeno svarbą kuriant Europą. Iš viso 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, buvo įtraukti į Europos paveldo ženklo sąrašą. Tais pačiais metais Kaunui, kartu su 47-iais miestais, suteiktas ir UNESCO dizaino miesto vardas. Prisijungdamas prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo, Kaunas patvirtina savo įsipareigojimą vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, siekti darnios plėtros ir stiprinti dalyvavimą kultūriniame gyvenime ir integruoti kultūrą miestų plėtros planuose.