Š.m. rugsėjo 3 d. (trečiadienį) 17.30 val. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje įvyks Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos ir Prancūzų instituto Lietuvoje rengiamos Frederiko Grimaud (Prancūzija) fotografijų parodos „Athinganos. Ūsuoti vyrai“ atidarymas. Paroda veiks rugsėjo 3–29 d.

Visame pasaulyje gyvena daugybė skirtingų kultūrų, tautų ir genčių. Kiekviena tauta turi savo istoriją ir yra verta, kad ja domėtųsi. Deja, kartais ta istorija deformuojama. Įvairūs prietarai, stereotipai kenkia tam tikros kultūrinės grupės įvaizdžiui, o nederamas tos grupės atstovų elgesys, deja, užtraukia nemalonę visiems.

2011 m. kurdamas fotografijas Frederikas Grimaud buvo maloniai nustebintas žmonių, gyvenančių labai paprastą klajoklių gyvenimą, svetingumo. Jo manymu, mūsų visuomenės požiūris  į šią keliaujančią bendruomenę vis dar išlieka kritiškas. Šiais laikais, nors visuomenės informavimo priemonės nuolat kalba apie romus, sąsajos su istoriniu čigoniškumu stiprėja.

Patys romai norėtų būti atviresni išoriniam pasauliui, užmegzti glaudesnius ryšius su prancūzais, kad pastarieji suprastų, kaip jie gyvena iš tikrųjų ir pakeistų savo nuomonę.

Terminas „kelionės, keliaujantys žmonės“ apibūdina žmones, kurių dauguma turi Prancūzijos pilietybę, o jų tradicinis gyvenimo būdas susijęs su mobilumu, kelione, nors didelė jų dalis šiandien yra sėslūs.  Manoma, kad šiandien Prancūzijoje gyvena apie 500 000 asmenų, kurie gali būti priskirti „keliaujančių žmonių“ grupei. Šis terminas prancūzų teisėje yra juridinis, reglamentuojantis „ekonominę klajoklių veiklą bei tvarką, taikomą klajojantiems asmenims be pastovios gyvenamosios vietos Prancūzijoje“ (1969, 1972).

Bendrinis terminas „čigonas“ paprastai vartojamas apibūdinti tautoms, tautinėms grupėms ir žmonėms, neturintiems fiksuotos gyvenamosios vietos (klajokliams, čigonams, keliautojams, klajojantiems, kelionės žmonėms), kilusiems iš Indijos, apie X a. iš jos pasitraukusiems, XV a. atkeliavusiems į Europą, o klajoklių gyvenimo būdą laikantiems savo gyvenimo organizavimo pagrindu.

Kelionės objektyvumą (kelionės faktą) reikia skirti nuo kelionės subjektyvumo (fakto jaustis keliautoju). Būtent šis kelionės subjektyvumas yra kelionės žmonių tapatybės dalis. Tai keliautojai, kurie net ir nekeliaudami išlieka klajokliais. Priešingi romams, anot jų, tie, kurie gyvena sėsliai ir prisirišę prie žemės, taip vadinami gadjo. Kelionė ir stovyklavimas (sustojimas, poilsis) glaudžiai susiję. Daugybei keliautojų šeimų žiema reiškia poilsį, o vasara – kelionę, religines klajones, susibūrimus.

Bendruomeniškumo dvasia nepaprastai svarbi čigonų kultūroje. Grupė, kurią kartais sudaro 100–150 asmenų, yra svarbesnė už šeimą ar asmenį. Tėvai ir susituokę vaikai dažnai ir toliau gyvena kartu tame pačiame būste. Vaikas yra tikras šeimos turtas. Beje, pagyvenę žmonės ar turintys negalią yra labai gerbiami, jais rūpinamasi.

Čigonams laisvė yra pats svarbiausias dalykas. Tai taip pat labai tikintys žmonės. Šio reportažo herojai – protestantai, viename kadre užfiksuotas krikštijimas panardinant vandeny.

*Graikų k. athinganos reiškia „tą, kuris nemėgsta liesti nei būti liečiamas“. Čigonai atvyko į Graikiją 9 a. Manouche jų kalba reiškia „ūsuotas vyras“, nes ūsus nešioja dauguma čigonų.

2014 09 01 Kategorija: Galerija, Kultūros raiškos įvairovė, Visos naujienos