Pokalbis su prancūzų fotografu Frederic Grimaud apie parodą „Athinganos. Ūsuoti vyrai”

Kalbino Vendula Matysová (Čekija), atlikusi praktiką Lietuvos nacionalinėje UNESCO komisijoje

Iš anglų kalbos vertė Miglė Mašanauskienė

Kodėl pasirinkote fotografiją kaip meninės raiškos formą?

Man patinka įvairios meno rūšys, tačiau mano senelis ir mama darė nespalvotas nuotraukas, taigi aš juos mačiau su fotoaparatais jau tada, kai buvau visai mažas berniukas. Nuo vaikystės jaučiau prielankumą šiai meno rūšiai.

Man fotografavimas yra geriausias būdas išreikšti tai, ką aš matau aplink save ir apie ką galvoju. Kita vertus, man nepatinka atsidurti priešais objektyvą, taigi, fotografavimas yra geriausias būdas to išvengti. Nors iš tiesų fotografas taip pat yra prieš objektyvą, nes kai fotografuoji, tau tenka bendrauti su fotografuojamuoju.

Kodėl pasirinkote parodai šią temą?

Kaip fotografą, mane domina du dalykai. Vienas abstraktesnis: pavyzdžiui, aš fotografuoju apleistas vietoves. Kitas daugiau socialinis ir humanistinis: man patinka fotografuoti žmones, esančius visuomenės paribiuose. Bandau tai suderinti.

Šios temos ėmiausi 2011 metais, kai rengiau seminarą paaugliams. Pasiūliau fotografuoti šia tema tam, kad parodyčiau jauniems žmonėms, jog Prancūzijoje mes gyvename kaip ir visur kitur, o šių žmonių, kurie yra parodos tema, gyvenimo būdas yra tiesiog kitoks. Tačiau visais kitais atžvilgiais, jie tokie patys kaip ir mes. Prancūzų jaunuoliai iš tiesų stebėjosi šių žmonių gyvenimo būdu, tačiau gerąja prasme.

Kaip žmonės į Jus reagavo, kai juos fotografavote?

Paprastai yra sunku fotografuoti atsitiktinius žmones viešoje erdvėje, pavyzdžiui, gatvėje. Kai dariau nuotraukas šiai parodai, kartais jaučiausi nejaukiai. Jei norėjau padaryti gerą nuotrauką, turėjau pažvelgti į kitų žmonių asmeninį gyvenimą iš vidaus, ir tai man buvo sunku. Taigi, kartais tai buvo sunkiau, kartais lengviau.

Kaip Jums atrodė jų gyvenimo sąlygos ir apskritai jų gyvenimai?

Šiems žmonėms nepatinka, kai juos vadina romais. Jiems geriau skamba “les gens du voyage” (pranc. kelionės žmonės). Tai normalūs Prancūzijos piliečiai, turintys asmens tapatybės dokumentus. Jie gyvena nameliuose ant ratų. Man asmeniškai buvo įdomu tai, kad vyresnio amžiaus žmonės gyvena senesniuose nameliuose. Žiemą jie nekeliauja, pasilieka vienoje vietoje, kurią paskiria miesto savivaldybė. O vasarą jie keliauja po visą pasaulį. Jie dažnai vyksta į religinius (protestantų evangelikų) suvažiavimus. Jiems tikrai patinka toks gyvenimo būdas. Vis dėlto, pastaruoju metu jie labiau nori likti savo nameliuose didžiąją metų dalį, nors keliavimas išlieka neatskiriama šios bendruomenės gyvenimo dalis. Aš iš tiesų labai norėjau pakeliauti su jais, bet neturėjau tam laiko. Man ši paroda yra didesnės apžvalgos pradžia, taigi galbūt pavyks pakeliauti ateityje.

Kuri nuotrauka Jums siejasi su pačia įdomiausia istorija?

Iškart mintyse regiu vieną nuotrauką – toje namelio dalyje, kur įrengta virtuvė, sėdi senyva moteris. Jai 82-eji ar 84-eri, ji užkandžiauja. Ji sėdi namelio viduje, o aš fotografavau ją iš lauko. Norėčiau daugiau su ja pabendrauti, kol ji dar tebėra gyva. Manau, kad ji galėtų man papasakoti daug dalykų apie šią bendruomenę ir jos gyvenimą. Man labai patinka bendrauti su senais žmonėmis todėl, kad jie gali pasidalinti savo gyvenimo patirtimis su mumis ir turi tiek daug įdomaus pasakyti!

Kodėl ši paroda surengta Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje? Kodėl Vilnius? Ar ji bus eksponuojama kitose šalyse?

Viena kultūros institucija Prancūzijoje atsiuntė man paštu kvietimą teikti pasiūlymą parodai surengti. Pasiūliau tris temas, jie pasirinko šią. Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje buvo nutarta surengti parodą apie šiuos žmones, nes jų įvaizdis Prancūzijoje yra tikrai prastas, o šiuo projektu aš galiu visiems parodyti, kad jie tokie pat kaip ir mes, tik yra maži skirtumai.

Šiuo metu neplanuoju eksponuoti šios parodos kitose šalyse, tačiau mano kolegos žurnalistai mane ragina pasiūlyti ją kitoms kultūros organizacijoms užsienyje, taigi pradedu apie tai galvoti.

Ar planuojate tolesnį bendradarbiavimą su Lietuva?

Norėčiau. Palaikau ryšius su Prancūzų institutu Lietuvoje ir mes norėtume įgyvendinti projektą apie tokius pat žmones, galbūt apie Lietuvos romus. Tikiuosi, tai vėl būtų įdomu Lietuvos nacionalinei UNESCO komisijai. Pažiūrėsim, kaip viskas susiklostys.

2014 09 24 Kategorija: Visos naujienos