„Dabar sunku dirbti bet kokį darbą, ypač tokį, kuriam turi susikaupti, nes dėl nuolatinių raketų atakų beveik neįmanoma normaliai išsimiegoti. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą miegojau ramiai. Turiu du mažus vaikus. Vyresnysis gimė 2023 m. gegužę, karo metu, o jaunėlis – 2024 m. Todėl naktimis yra tikrai baisu, kai prasideda atakos. Tačiau šis darbas mane labai įtraukė, o kaip sporto medicinos specialistui antidopingo tema yra ypač svarbi. Dirbdamas su sportininkais, matau didelę prasmę jų švietime“ – teigia sporto medicinos gydytojas Volodymyr Sekretnyi.
Be vyriausiojo Ukrainos nacionalinės ledo ritulio rinktinės gydytojo pareigų, dr. V. Sekretnyi taip pat yra Ukrainos jaunimo ir sporto ministerijos Sporto medicinos centro medicinos direktoriumi, Ukrainos nacionalinio antidopingo centro Terapeutinės paskirties leidimo komiteto vadovu.
Kartu su Lietuvos mokslininke, farmakologe, dr. Gabriele Balčiūnaite-Murziene (LSMU) V. Sekretnyi dalyvavo UNESCO suburtoje Tarptautinėje ekspertų darbo grupėje tradicinės farmakopėjos ir sporto etikos klausimais ir šioje grupėje kartu koordinavo Rytų Europos regioną. Apie patirtį šiame tarptautiniame projekte, požiūrį į farmakologiją Ukrainos sporto bendruomenėje, mokslininko kasdienybę karo metu pokalbis su mokslininku.
Kokia buvo UNESCO motyvacija rengti šias gaires? Ar tai kilo iš kokio nors skandalo?
Manau, tai tiesiog gera idėja. Tradicinė augalų farmakopėja visame pasaulyje paplitusi, sportininkai ją naudoja. Ne taip stipriai kaip Afrikoje ar Azijoje, bet ir kai kuriuose Ukrainos regionuose, ypač vakaruose, farmakopėja vis dar gana paplitusi. Tad norint užtikrinti švarų sportą reikia daugiau švietimo ir aiškios informacijos apie augalus ir papildus. Sportininkai daugiausia galvoja tik apie rezultatą, todėl jiems reikia mūsų komandos pagalbos ir konsultacijų. Manau, kad šis parengtas gairių dokumentas bus svarbus jų švietimui ir sąžiningo sporto puoselėjimui. Dėl to šis projektas man buvo toks įdomus.
Kuo dar jums asmeniškai šis projektas buvo įdomus?
Mūsų darbas grupėje buvo tikrai labai įdomus iššūkis. Ir, žinote, kas man labiausiai patiko šiame projekte – tai mūsų skirtingos specializacijos. Mano kolegė grupėje lietuvė Gabrielė Balčiūnaitė-Murzienė – mokslininkė farmakologė, o aš esu praktikas, sporto medicinos gydytojas ir glaudžiai dirbu su antidopingu, nes esu terapinio naudojimo išimčių komiteto vadovas Ukrainos nacionaliniame antidopingo centre. Manau, kad idėja sujungti mūsų žinias ir tyrimus buvo labai gera. Darbas buvo tikrai įdomus ir reikalingas.
Buvo tikrai gera dirbti su tokiais puikiais, išsilavinusiais žmonėmis kaip Gabrielė, visai darbo grupei vadovavusia daktare Reema Alhosani iš JAE, kitais kolegomis. Pažiūrėjus į specialistų sąrašą aišku, kad tai labai aukšto lygio ekspertai – UNESCO subūrė geriausius pasaulio specialistus. Man tai buvo vertinga patirtis dirbti su tokiais profesionalais. Todėl šiame projekte stengiausi iš visų jėgų.
Gabrielės metodas buvo farmakologinis. O kaip dirbote jūs?
Gabrielė puikiai išmano augalus. Man buvo sunkiau, todėl konsultavausi su Kijevo ir Lvivo universitetų farmakologijos ir chemijos specialistais. Gavęs augalų sąrašą, kiekvieną tyriau pats, naudoju juos kasdien savo darbe Terapinio naudojimo išimčių komitete, bet buvo įdomu atrasti ir naujų, nes nesu augalų specialistas. Man tai buvo tarsi detektyvinis iššūkis.
Ar Ukrainoje gali kilti pasipriešinimo šioms gairėms?
Manau, ne. Augalais dažniausiai gydoma dėl tradicijų, o ne dėl moksliškai pagrįsto veiksmingumo. Sportininkams svarbiausia – saugūs, patikrinti papildai, todėl gairės jiems tik į naudą.
O kaip dėl šalių, kur augalų vartojimas yra gilia tradicija, pavyzdžiui, Kinijoje?
Tokiais atvejais, kaip su ženšeniu, greičiausiai reikės daugiau tyrimų ir klinikinių duomenų. Gairės skirsto augalus į kelias grupes ir antrajai bei trečiajai grupėms ateityje bus atliekama daugiau mokslinių tyrimų.
Tokios antidopingo inovacijos kaip genų terapija, invazinės technologijos jau atrodo labai rimta. Tuo tarpu vaistiniai augalai suvokiami kaip natūralūs, „iš gamtos“, todėl daug kam atrodo, kad tai nekaltas būdas pagerinti rezultatą.
Kaip sporto medicinos gydytojui man visada iššūkis ką nors rekomenduoti, nes tai mano atsakomybė. Kai sportininkams rekomenduoju kreatiną, burokėlių sultis ar proteiną, jie nori žinoti – ar tai patvirtinta klinikiniais tyrimais, ar rekomenduoja TOK ir kitos institucijos. Todėl man itin svarbu, kad visa, kas susiję su papildais, būtų pagrįsta mokslu; sportininkai dažnai paaukoja savo sveikatą rezultatui, todėl viena svarbiausių užduočių – saugoti jų sveikatą.
Istorija rodo, kad sporte nuolat buvo bandymų sukčiauti: septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose dominavo steroidai ir stimuliatoriai, buvo pasiekta daugybė pasaulio rekordų. WADA tikslas – padaryti sportą skaidresnį ir sveikesnį, o tokios gairės prie to prisideda.
Ar teko nesutikti su treneriais?
Taip, ypač su vyresniais, paveldėjusiais sovietinės farmakologijos mąstymą. Tačiau kiekvienas komandoje turi savo atsakomybę: treneris – už rezultatą, kineziterapeutas – už atsigavimą, gydytojas – už papildus ir gydymą. Jei mane verstų daryti ką nors neetiško, palikčiau komandą. Naudoju tik ištirtas ir aiškios sudėties priemones. Sportininkams svarbu pasitikėti – nuo 2012 m. dirbame tarsi šeima ir tai palengvina darbą.
Kaip karas pakeitė komandas?
Labai pakeitė. Pasak mūsų nacionalinio olimpinio komiteto vadovo Vadimo Hucaito, turime didelių problemų: sugriauta infrastruktūra, išvykę vaikai ir jaunimas, sumažėjo atrankų lygis, trūksta elektros ledui šaldyti. Bet kartu tapome stipresni ir labiau vertiname paprastus dalykus. Mokslinėje ir medicinos bendruomenėje dirbame dar atkakliau.
Kaip suderinate mokslą su praktika?
Doktorantūrą pradėjau 2018 m., tyriau smegenų sutrenkimus ledo ritulyje. Tai itin aktualu – daug traumų yra lengvos, bet ne iki galo sugyja, o tai virsta ilgalaikėmis pasekmėmis. Disertacijos gynimas vyko ryte po naktinės raketų atakos, visgi savo tyrimą apgyniau. Dabar dirbu antidopingo srityje, skaitau paskaitas komandos gydytojams, o po vizito JAV siekiu įdiegti jų sportininkų rengimo modelį – sujungti mediciną, mokslą, edukaciją ir sportą į vieną sistemą.
Ar karas pakeitė mokslo kryptis?
Taip, didelė dalis medicinos tyrimų nukreipta į reabilitaciją – ypač karių. Mano žmona dirba klinikinių tyrimų srityje, ir ten taip pat daug iššūkių: finansavimo trūkumas, sudėtinga pritraukti jaunus specialistus, karo sąlygos apsunkina kasdienybę. Būti mokslininku karo sąlygomis yra iššūkis – trūksta miego, neveikia elektra, ne visada įmanoma nuvykti į darbą. Daug mokslininkų, ypač moterys su vaikais, išvyko, bet nemaža dalis geriausiųjų liko, nes dirbti užsienyje taip pat nelengva, ypač jei nori tęsti savo mokslinę veiklą.
Ar kada buvo svarstoma, kad sportas karo metu tampa mažiau svarbus?
Mūsų ligoninė – sporto medicinos centras, bet nuo karo pradžios reabilituojame daugiau karių nei sportininkų. Vis dėlto sportas vis dar prioritetas – tačiau negalime likti nuošalyje. Dirbame dvigubai, padedame ir kariams, ir adaptuoto sporto dalyviams, buvusiems kariams jų varžybose.
Ko pasaulis vis dar nesupranta apie Ukrainą?
Kad tai absurdiška XXI a. situacija, kai pasaulis turėtų spręsti sveikatos, vėžio, infekcinių ligų ar technologines problemas. Mums buvo garantuotas saugumas atsisakius branduolinio arsenalo, o dabar turime kovoti dėl išlikimo. Dalis pasaulio palaiko, kita dalis – tolimai stebi. Aš pats iki karo mažai supratau apie Siriją – todėl suprantu, kad sunku įsijausti. Praėjusiais metais žuvo mano brolis – artimuosius praradusių šeimų labai daug. Žmonės prarado namus, bendruomenes, jaukaus gyvenimo ritmą. Migracija taip pat nėra lengva – net jei Europa padeda, pakeisti visą gyvenimą nėra paprasta.
Mokslininką kalbino Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato mokslo programų vadovė Liliana Bugailiškytė-Lideikienė
2025 12 17 Kategorija: Gamtos mokslai
