37. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, 1949 m. vasario 16 d.

Nacionalinės reikšmės, saugoma Lietuvos ypatingajame archyve

1949 m. vasario 2–22 d. Šiaulių apskrityje (dabar Radviliškio r.), Minaičių kaime Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje, vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo 8 atstovai iš visos Lietuvos. Suvažiavime buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu (LLKS). Šio Sąjūdžio Taryba vasario 16 d. priėmė
istorinę reikšmę turinčią deklaraciją, kurioje išdėstytos pagrindinės Sąjūdžio politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai. Deklaraciją pasirašė žymiausi Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo okupacijai vadai. Visi Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimti dokumentai sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS
kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Deklaracija turi aiškias sąsajas su Vasario 16-osios aktu, su 1918–1926 m. Lietuvos parlamentarizmu, 1922 m. Lietuvos Konstitucija ir su demokratine pasaulėžiūra apskritai. Ji vertintina kaip Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, kaip Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas.