49. Antano Miškinio tremties kūrybos rankraščiai, 1941–1953 m.

Nacionalinės reikšmės, saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Poetas, prozininkas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas Antanas Miškinis (1905–1983), tarpukario laikotarpiu aktyviai dalyvavęs literatūrinėje veikloje, ne kartą renkamas į Lietuvių rašytojų draugijos valdybą, vienas laikraščio Literatūros naujienos steigėjų, nuo 1944 m. priklausė Tauro partizanų apygardai, redagavo laikraštį Laisvės žvalgas.

1948 m. vasario mėn. jis buvo suimtas ir ištremtas į Mordovijos lagerius. Čia poetas parašė savo garsųjį eilėraščių ciklą Psalmės, laikomą vienu prasmingiausių ir vertingiausių tremčių
laikotarpio literatūriniu palikimu. Psalmės guodė bei teikė stiprybės lagerių kaliniams ir buvo giedamos kaip maldos. Eilėraščiai buvo surašyti ant beržo tošies ir cemento maišelių skiaučių kaip tautos kančių, vilties ir pasipriešinimo metraštis. Daugybė kalinių Psalmes mokėjo mintinai, jos plito iš lagerio į lagerį iki Norilsko bei Kolymos. Miškinio rankraščių ir poezijos nuorašų pluoštas pasiekė ir Lietuvą: eilėraščius iš lagerių zonos pavyko išnešti porai kalinių – vienus užklijuotus nuotraukų albumėlyje, kitus – paslėptus Heinės poezijos tomo viršeliuose. Taip Lietuvoje atsirado du rankraščių komplektai ir nesuskaičiuojama daugybė nuorašų. Parvežti ir išsaugoti rankraščiai 1957 m. buvo perduoti iš tremties grįžusiam autoriui, kuris juos suredagavo ir paslėpė iki geresnių laikų.

A. Miškinio poezijai būdinga dainiškojo stiliaus tradicija: eilėraštis forma, ritmu, intonacija artimas liaudies dainai. Eilėraščiuose juntamas giesmės, liaudies dainos skambėjimas,  derinamos iš liaudies dainų perimtos svaiginančio jausmo ekstazės su graudžiomis intonacijomis, suteikiančios pasakojimui nuoširdumą. A. Miškinis poeziją suvokė kaip dainą, jam buvo svarbus poetinio žodžio ir melodijos ryšys.