77. Kazimiero Kristupo Daukšos gramatikos „Trumpa kalbamokslė liežuvio lietuviško“ rankraštis, XIX a. 4–5-asis dešimtmetis

Nacionalinės reikšmės, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Šią rankraštinę lietuvių kalbos gramatiką Kazimieras Kristupas Daukša (1795–1865) parašė XIX a. 4–5-ajame dešimtmetyje. Po Simono Daukanto Prasmos lotynų kalbos (1837) tai antroji lietuviškai parašyta lietuvių kalbos gramatika, viena iš brandžiausių ikišleicherinės epochos gramatikų, ne tik aprašomoji, bet ir norminamoji. Gramatikos tekstas – autentiškas XIX a. vidurio kalbos tyrinėjimo šaltinis, iš jo galima spręsti apie to laiko lietuvių kalbos lygį, pamatyti to meto Lietuvos šviesuolių siekį kurti bendrinę rašomąją kalbą, jis paliudija reformacijos indėlį į Lietuvos kultūrą ir raštiją.

K. K. Daukša – Biržų evangelikų reformatų mokyklos mokytojas, bažnyčios vargonininkas, lietuvių kalbininkas, vienas iš tų žmonių, kurie kiek galėdami prisidėjo prie savo tautos kultūros išlikimo. Jis parašė ne tik gramatiką, taip pat rinko medžiagą žodynui, tačiau jie nebuvo išleisti – mus pasiekė tik rankraščiai. Lietuva buvo lenkinama, rusinama, todėl K. K. Daukšos darbai šalia daugelio kitų to meto šviesuolių, puoselėjusių gimtąją kalbą, yra reikšmingi kaip to meto rašto paminklai.

Ši gramatika yra autoriaus sūnaus, žinomo poeto ir vertėjo, 1863 m. sukilimo dalyvio, Sibiro tremtinio Edvardo Jokūbo Daukšos, nuorašas. Sūnus brangino ir išsaugojo savo tėvo K. K. Daukšos rankraščius.

K. K. Daukšos gramatika buvo laikoma dingusia, tačiau 1953 m. ją surado Marija Šlapelienė tarp savo vyro Jurgio Šlapelio saugotų dokumentų.