74. Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekcija, XIX a. I pusė

Nacionalinės reikšmės, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekoje.

XIX a. I pusėje Kretingos bernardinų vienuolynas (dabar – Mažesniųjų brolių ordino Kretingos Apreiškimo vienuolynas) buvo lietuvių (žemaičių) kultūros centras, kurio idėjinis vadovas ir ideologas buvo kunigas Jurgis Ambrozijus Pabrėža (1771–1849). Jo ir jo mokinių (sekėjų) pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektas, užmojų dydžiu neturėjęs lygių Lietuvoje. Jis nebuvo įgyvendintas todėl, kad iš daugelio parengtų tos potencialios bendrinės rašomosios kalbos rankraščių nė vienas tuo laiku nebuvo paskelbtas. Žinomi trys pagrindiniai J. A. Pabrėžos sekėjai ir pagalbininkai, perėmę jo kalbos ir rašybos idėjas, kurių tekstų išliko: Simonas Grossas (1771–1835), Juozapas Butavičius (1806–1840) ir Simfronijus Žabakevičius (1800–1877). Jie visi buvo dvasininkai.

Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne XIX a. dokumentų kolekcija yra sudaryta remiantis moksliniais tyrimais. Jos pavadinimas apibūdina reiškinį ir jo kilmės vietą. Kolekciją sudaro 134 identifikuoti dokumentai lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis, surašyti XIX a. I pusėje Kretingos vienuolyne. Šiuo metu rankraščiai saugomi trijose atminties institucijose Lietuvoje: 130 s. vnt. – Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių fonde; 2 s. vnt. – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje ir 2 s. vnt. – Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir kultūros paveldo centro Rankraščių skyriuje.

Kolekciją sudaro pirmoji Lietuvos istorija žemaičių kalba, sudaryta žemaičių gramatika, pamatinių 3000 žodžių lenkų–žemaičių kalbų žodynėlis, pamokslai, atliepiantys kasdienius to meto vietos dvasininkų ir gyventojų rūpesčius, ir kt. Dokumentai turi išskirtinę istorinę lingvistinę reikšmę, kaip neformalios J. A. Pabrėžos lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos liudytojai. Tekstai dokumentuose išsiskiria originalia J. A. Pabrėžos sukurta ortografija – dvigubu raidžių vartojimu balsių ilgumui žymėti.

Dokumentų kolekcija liudija ankstyvą XIX a. 4–6-ojo dešimtmečių organizuotą lituanistinę veiklą, organizuotą grupę žmonių, kolektyviai dirbusių prie bendru tapusio J. A. Pabrėžos lietuvių (žemaičių) bendrinės (rašomosios) kalbos formavimo projekto. Šio reiškinio identifikavimas leidžia bent dviem dešimtmečiais ankstinti lituanistinio sąjūdžio laiką.