Naujienos

Žvelgimas į gilumą. Kotryna Markevičiūtė apie Valerijos Dichavičienės parodą

Jie buvo greta mūsų (plakatas)

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje eksponuojama atminčiai skirta fotomenininkės Valerijos Dichavičienės paroda „Jie buvo greta mūsų“. Autorė prieš 40 metų pradėjo daryti mėgėjiškus žymių žmonių, kultūros veikėjų, menininkų, rašytojų, savo draugų portretus. Parodai atrinktos kelios dešimtys jau išėjusių žmonių fotografijos, taip prisimenant ypatingas ir Lietuvai nusipelniusias asmenybes.

Žvelgiant į parodos pirminį sluoksnį, ji yra, kaip buvo išsireikšta per atidarymą, –  „enciklopedinė“. Čia patekę portretai –  svarbūs istoriniai dokumentai, liudijimai apie žmones, kūrusius, stačiusius, apmąsčiusius mūsų artimiausią kultūrą, meną ir istoriją. Tai Lietuvos kultūros personalijų vizualioji kolekcija.

Tačiau jei paroda turėtų tik šią memorialinę, mokomąją funkciją, to neužtektų nei ją lankančiam žiūrovui, nei rengėjams. Negimtų iš jos ir tekstas. V.  Dichavičienės portretai, nors kaip skelbta, ne profesionalaus fotomenininko darbai, bet yra tikri meno kūriniai –  jautrūs, gilūs ir užkoduoti mįslėmis. Šis jų bruožas ir sudaro antrą – estetinį parodos prasminį sluoksnį.

Vienas žymus fotografas kažkada pasakė, jog neįmanoma, kad portretas atskleistų užbaigtą, pilną žmogaus atvaizdą, – to norėti būtų taip pat tuščia, kaip ir reikalauti, kad kino filmas būtų sutrauktas į vieną fotografinę akimirką. Todėl portretu fotografas nesiekia perteikti visą asmenybę, bet amžiams įspausdamas žmogaus atvaizdą į fotopopierių jis sudaro galimybę žiūrovui patirti portreto „paslaptį“, kurios suintriguotas jis galėtų priartėti prie portretuojamojo ir jo skleidžiamos nuotaikos. Todėl kiekvienas portretas tai savotiškas „(pa)žvelgimas į žmogaus gilumą“. Toks jausmas apima ir žvilgčiojant į V. Dichavičienės portretus.

Nors akivaizdžiai supozuoti, scenografiškai surežisuoti, portretai, daugiausiai juodai balti, rodo ne reprodukuotus modelius, o individualias asmenybes, kiekvieną jų atskleidžia savaip. Priėjus prie atskiro portreto jaučiamos vis kitokios emocijos, nuotaika, susikaupimo lygis.  Tiksliai įvardinti vaizdų sukeltus jausmus nelengva, panašiai, kaip žiūrint į gerą tapybos drobę, darbas patraukia, praleidus ilgėlesnį laiką leidžia priartėti prie užfiksuotos nuotaikos, emocijos, bet visada lieka suvokimo riba, kurios peržengti žiūrovas nebegali. Panašiai ir su šiais atvaizdais – laikas, prasminiai kodai skiria suvokėją nuo fotografijos objekto. Kad sužinotų, kas liko už nematomos ribos, žiūrovas turi pasinaudoti vaizduote, pratęsti pasakojimą savarankiškai, perkeldamas emociją iš fotografijos į save. Todėl tam tikra prasme žvelgti į portreto vidų reiškia pažvelgti ir į savo gelmę.

Per fotografinį portretą gali pasijusti artimas žmogui, kurio niekada gyvenime nebuvai sutikęs, toks jausmas apninka ir čia. Pozuotojo įtaigumas, betarpiškumas, žvilgsnio gilumas leidžia žiūrovui surasti ryšį su nuotrauka ir atspindžio ieškoti savyje. Užsimezgęs dialogas tarp objekto ir subjekto iš tiesų yra fotografės nuopelnas – būdama kūrėja ji sudarė tinkamas sąlygas modeliui atsiskleisti, dalyvavo fotografavimo veiksme, jautriai objektyvo akimi pastebėjo kiekvienos asmenybės išskirtinumą ir tai pabrėžė. Kad fotografei pavyko sukurti psichologizuotus, gilius portretus, gerai reprezentuojančius asmenybę, įrodo ir tai, kad nemažai šių V. Dichavičienės darytų nuotraukų papuošė dailininkų kūrybos katalogus, monografijas. Portretai atitiko aktorių, rašytojų, dailininkų, istorikų ir kultūros veikėjų kūrybinę dvasią ir įvaizdį.

Šios V. Dichavičienės nuotraukos dabar atstovauja išėjusiems žmonėms lyg tam tikra atmintinė laikmena. Suvokimas, jog fotografiniai atvaizdai yra konkreti tų žmonių gyvenimo akimirka, sustabdyta amžinybei, ir būtent ji dabar simboliškai pratęsia jų egzistavimą dabartyje, parodai suteikia sakralumo. Būti priešais portretą – tai būti tarp dabar ir ten, šios ir kitos vizualų pavidalą įgavusios realybės. Šios mintys dėsningai susisieja su pačios parodos atminties koncepcija ir jos veikimo laiku (atidarius prieš pat Visų Šventų ir Vėlinių savaitgalį), lyg dviejų pasaulių susitikimu.

Portretas visada liks nutylėjimų, konspiracijų, interpretacijų erdve, kurioje daugiau klausimų nei atsakymų. Paroda ne tik primena svarbias Lietuvos kultūros asmenybes, bet per fotografinį atvaizdą atskleidžia žmogaus sielos sudėtingumą ir gilumą. Mistinis portreto aspektas yra vienas iš veiksnių, kodėl į fotografijas norima žiūrėti vėl ir vėl, kaskart vis giliau panyrant į jos erdvę, praeitį, besiskleidžiančią žiūrovo dabartyje. Žiūrėdamas į portretą tu matai jį/ją, save, jauti fotografo buvimą, šioje parodoje – dar ir kitą (keistas pastebėjimas, kad atsistojęs tam tikru kampu priešais nuotraukas stikle gali pamatyti kito portreto atspindį). Čia personažai, atspindžiai, fotografė ir žiūrintysis susirenka į vieną vietą sujungdami laiko, kultūrines ir subjektyviąsias dimensijas.

Kotryna Markevičiūtė

Paroda Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje bus eksponuojama iki gruodžio 2 d.

2013 11 26 Kategorija: Kultūra, Nacionalinė UNESCO komisija, Renginiai, Visos naujienos