Kryždirbystė ir kryžių simbolika

Kryždirbystė tai ne vien amatas

Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinio amato samprata, apsiribojanti kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.

Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. Tai savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį.

Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. Lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės.

Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška. Ankščiau žmonės nepraeidavo pro šalį nenukėlę kepurės arba tiesiog sustodavo pasimelsti, išsipasakoti širdies sopulius ar džiaugsmus. Net okupacijos laikotarpiais, kuomet kryžių statymas buvo draudžiamas ar ribojamas, kryždirbystė išliko. Šie paminklai įsitvirtino kaip tautinės tapatybės ir vienybės simbolis.

 

 
UNESCO pripažinimas

 

Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje  įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše greta Kryždirbystės ir kryžių simbolikos su Lietuvos vardu jame taip pat siejama Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės, o  2010 m. – sąrašą papildė Lietuvių polifoninės dainos „Sutartinės“.

Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje nominaciją tarptautiniam UNESCO įvertinimui rengė Lietuvių liaudies kultūros centrasLietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

 

 Žinomumo skatinimas

 

kryzdirbystes_logo

Bėgant metams kryždirbystė įgyja įvairių atspalvių: sena derinama su nauja, kitoniškai žvelgiama į liaudies elementus, tradicijos jungiamos su modernumu. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija 2011 m. kartu su Vilniaus dailės akademija (VDA) vykdė projektą, kurio tikslas buvo skatinti visuomenę, o ypač jaunimą, ieškoti asmeninio santykio su kryždirbyste.

VDA Grafinio dizaino katedros studentų dėka 2011 m. gegužės mėnesį sostinės gatves papuošė plakatai, raginantys visuomenę pastebėti unikalią gyvąją tradiciją.  Vilniaus dailės akademijoje vyko atviros kūrybinės kryždirbystės interpretacijų dirbtuvės, kurias vedė VDA Grafinio dizaino katedros studentai. Dirbtuvių dalyviai turėjo progą, panaudodami netradicines medžiagas ir technikas, įsijausti į kryždirbio amatą. 2011 m. liepos 1-9 d. Vilniaus dailės akademijoje pristatyta paroda „Gyvybės medis. Lietuvių kryždirbystė ir kryžių simbolika“. Ši paroda 2008 m. taip pat buvo rodyta UNESCO būstinėje Paryžiuje (Prancūzijoje), Jungtinių tautų būstinėje Niujorke (JAV), Lenkijoje ir kt.

Bendro kūrybinio projekto autoriai kvietė visuomenę apie kryždirbystę sužinoti daugiau, regint ją plačiau nei UNESCO pripažintą tradicinį amatą, prisiminti su šia tradicija susijusius papročius.

Paraiška „Dėl Kryždirbystės ir kryžių simbolikos paskelbimo Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru“(EN).