Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinio amato samprata, apsiribojanti kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.
Kryždirbystės tradicija Lietuvoje – tai savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį.
Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. Lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška.
Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
XNeįgaliesiems
Žmonėms, turintiems regėjimo sutrikimų, norint padidinti
arba sumažinti šriftą, naudojamos dviejų klavišų kombinacijos
Control ir +/- arba Control ir pelės ratukas į viršų arba apačią.