2011 m. Rekomendacija dėl istorinio urbanistinio kraštovaizdžio

Susirūpinus dėl to, kad daugelis pasaulio paveldo miestų susiduria su sunkumais derinant istorinių miestų kraštovaizdžio apsaugą su ekonomine ir socialine miesto plėtra, 29-osios UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijos metu Durbane, Pietų Afrikoje, pasiūlyta, kad UNESCO parengtų naujas rekomendacijas. 2011 m. lapkritį 10 d. UNESCO Generalinėje konferencijoje buvo priimta Rekomendacija dėl istorinio urbanistinio kraštovaizdžio (angl. UNESCO Recommendation on the Historic Urban Landscape). Dokumento rengimas užtruko 6 metus, tarptautinėje darbo grupėje dalyvavo ICOMOS, IUCN, ICCROM ir kitų organizacijų atstovai.

Istorinis urbanistinis kraštovaizdis yra ir metodas, ir naujas būdas plėtoti miestus. Jis leidžia visapusiškai pažvelgti į miestą ir jo vertybes; jis sujungia miesto išsaugojimo, socialinius ir ekonominio vystymosi tikslus, siekiant išsaugoti vertybes, aplinkos kokybę bei gerinti darnų miestų erdvių naudojimą. Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio metodas yra sėkmingai taikomas daugelyje miestų visame pasaulyje ir integruojamas į darnaus vystymosi tikslus (nuoroda į skiltį – Pasaulio paveldas ir darnus vystymasis).

Rekomendacijoje istorinis urbanistinis kraštovaizdis apibrėžiamas kaip miesto erdvė, kuri suprantama kaip istorinių kultūrinių ir gamtinių vertybių ir požymių rezultatas, išplečiantis ,,istorinio centro“ ar ,,ansamblio“ sąvokas, įtraukiant platesnį miesto kontekstą ir jo geografinę aplinką.

Ši rekomendacija nekeičia esamų doktrinų ar išsaugojimo metodų, tai yra papildoma priemonė integruoti aplinkosaugos aplinkos išsaugojimo politiką ir praktiką į platesnius miestų plėtros tikslus, atsižvelgiant į skirtingų kultūrinių kontekstų paveldėtas vertybes ir tradicijas.

Valstybės narės turi šiąi rekomendaciją įgyvendinti savanoriškai ir pritaikyti jas šalies kontekste. UNESCO Generalinė konferencija, siekiant palengvinti rekomendacijos įgyvendinimą, rekomenduoja valstybėms narėms imtis atitinkamų veiksmų:

  • pritaikyti šią naują priemonę šalies kontekste;
  • plačiai platinti rekomendaciją savo šalies teritorijoje;
  • formuoti ir patvirtinti politiką, kuri palengvintų rekomendacijos įgyvendinimą;
  • stebėti rekomendacijos poveikį istorinių miestų išsaugojimui ir valdymui.

Taip pat, rekomenduojama, kad valstybės narės ir atitinkamos vietos valdžios institucijos numatytų veiksmus istorinio urbanistinio kraštovaizdžio principų įgyvendinimui. Tam siūloma imtis šių veiksmų:

  • atlikti išsamias miesto gamtos, kultūros ir žmogiškųjų išteklių tyrimus;
  • įtraukiant visas suinteresuotas šalis pasiekti susitarimą, kokias vertybes reikia apsaugoti ir perduoti ateities kartoms;
  • įvertinti vertybių vertingųjų savybių pažeidžiamumą dėl socialinių ir ekonominių įtampų ir klimato kaitos poveikio;
  • integruoti miesto paveldo vertybes ir jų pažeidžiamumo statusą į platesnę miesto plėtros sistemą;
  • nustatyti prioritetus išsaugojimo ir plėtros veiksmams;
  • sukurti atitinkamas partnerystės ir vietos valdymo sistemas bei sukurti mechanizmus, skirtus tiek viešų, tiek privačių veiklų koordinavimui.

Rekomendacijos įgyvendinimui yra taikomos įvairios tradicinės ir novatoriškos priemonės, kurios yra pritaikomos vietos aplinkybėms. Kai kurios iš šių priemonių, kurios turėtų būti kuriamos kaip skirtingų suinteresuotų subjektų proceso dalis, gali apimti: a) pilietinio dalyvavimo priemones; b) žinių ir planavimo priemones; c) reguliavimo sistemas; d) finansines priemones.

Naudingos nuorodos:

1972 m. Pasaulio paveldo konvencijos pagrindiniai dokumentai (2019 m.)

 

 

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija. Įgyvendinimo gairės

konvencijos
Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija. Įgyvendinimo gairės.