Pasaulio paveldo konvencija

 

Pasaulio kultūros ir gamtos apsaugos konvencija (toliau – Pasaulio paveldo konvencija, Konvencija) (angl. Convention Concerning the Protection of the World Cultural and Natural Heritage), The World Heritage Convention), priimta 1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO Generalinės konferencijos 17-oje sesijoje Paryžiuje, yra vienas svarbiausių ir plačiausiai pripažintų tarptautinių paveldo apsaugos dokumentų. 1972 m. Pasaulio paveldo konvenciją pasirašė 20 šalių, šiandien ją ratifikavo/prisijungė 193 šalys. Konvencija yra moderni ir unikali savo koncepcija, kuria įsteigiama veiksminga kolektyvinė paveldo apsaugos ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo ir paramos sistema vienijanti tarptautinę bendruomenę bendram tikslui – nustatyti ir išsaugoti paveldą.

Būtina atkreipti dėmesį, kad šis teisinis dokumentas įtvirtino naujas iki tol neegzistavusias sąvokas paveldosaugoje. Pirma, joje kalbama apie – pasaulio paveldą, kaip bendrą, visai žmonijai priklausantį palikimą, už kurio išsaugojimą atsakinga ne tik atskira valstybė, bet ir visa tarptautinė bendruomenė. Antra, į paveldo apibrėžimą įtraukiamas ne tik kultūros, bet ir gamtos paveldas. Trečias aspektas, kad paveldas turi išskirtinę visuotinę vertę, kurios neriboja valstybių sienos. Jis gali būti svarbus visos žmonijos dabarties ir ateities kartoms.

Šiuo dokumentu yra raginama nustatyti, apsaugoti, išsaugoti, pristatyti ir ateities kartoms perduoti išskirtinės visuotinės vertės kultūros ir gamtos paveldą. Konvencijos šalys įsipareigoja skatinti mokslinius tyrimus ir imtis visų priemonių, padėsiančių paveldui suteikti funkciją kasdieniniame vietos bendruomenės gyvenime. Vienas svarbiausių konvencijos pamatinių tikslų yra parodyti atsakingą solidarumą ir bendrą tautų atsakomybę, saugant išskirtines žmonijos vertybes ir kultūrinę patirtį. Iš esmės, Konvencijos įgyvendinimas vykdomas keturiose pagrindinėse kryptyse: Pasaulio paveldo sąrašo formavime, vertybių apsaugoje, tarptautinės paramos teikime ir Konvencijos propagavime.

Lietuva pirmoji iš valstybingumą atkūrusių Baltijos valstybių 1992 m. kovo 31 d. prisijungė prie Pasaulio paveldo konvencijos. Lietuvos prisijungimas prie Konvencijos buvo strategiškai svarbus žingsnis, siekiant įsitraukti į tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje procesus, užmegzti valstybės diplomatinius ryšius bei įtvirtinti tarptautinės kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, išsaugojimo ir sklaidos teisines ir vertybines normas.

Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimą įtvirtina veiklos gairės. 1977 m. pirmojoje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje buvo patvirtintos Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairės (toliau – Įgyvendinimo gairės) (angl. Operational Guidelines for the Implementation of the World Heritage Convention), kurių tikslas – sudaryti sąlygas įgyvendinti Pasaulio paveldo konvenciją, nustačius atitinkamas procedūras: vertybių įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą ir Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą; pasaulio paveldo vertybių apsaugos ir išsaugojimo; tarptautinės paramos Pasaulio paveldo fondo lėšomis teikimo; paramos Konvencijai nacionaliniu ir tarptautiniu mastu telkimo. Įgyvendinimo gairės yra nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos siekiant į jas įtraukti naujausius Pasaulio paveldo komiteto sprendimus bei reflektuoti į šiuolaikines paveldo apsaugos tendencijas.

Už sprendimų, susijusių su Pasaulio paveldo konvencija, įgyvendinimą bei tolimesnį jos veiksmingumą yra atsakingas Pasaulio paveldo komitetas. Siekdamas sudaryti palankias sąlygas visuomenei įsitraukti į Konvencijos įgyvendinimo procesus bei nustatyti jos ilgalaikius prioritetus, Komitetas priėmė ne vieną strateginį, Konvenciją lydintį, dokumentą.

2002 m. buvo patvirtinta Budapešto deklaracija (angl. Budapest Declaration), kurioje nustatyti keturi svarbiausi tikslai, o 2007 m. buvo papildyta penktuoju punktu. Dabartiniai strateginiai tikslai (taip pat vadinami 5 C“ ()) yra šie:

1) didinti Pasaulio paveldo sąrašo patikimumą (angl. Credibility);

2) užtikrinti veiksmingą pasaulio paveldo vertybių išsaugojimą (angl. Conservation);

3) šalyse sudaryti palankias sąlygas veiksmingam gebėjimų stiprinimui (angl. Capacity-building);

4) pasitelkus komunikaciją (angl. Communication) ugdyti visuomenės sąmoningumą, skatinti jos dalyvavimą bei paramą pasaulio paveldui;

5) didinti bendruomenių (angl. Communities) vaidmenį įgyvendinant Pasaulio paveldo konvenciją.

Komitetas 2011 m. parengė ir Konvencijos šalių 18-oje Generalinėje asamblėjoje patvirtino Strateginį Pasaulio paveldo konvencijos veiksmų planą 2012-2022 m. (angl. Strategic Action Plan for the Implementation of the World Heritage Convention 2012 – 2022), kuriame pagrindinis dėmesys telkiamas į bendras pastangas užtikrinti Konvencijos nuostatų sklaidą, išlaikyti jos tarptautinį statusą, kaip patikimo ir reikšmingo teisinio instrumento, padedančio nustatyti apsaugoti ir išsaugoti pasaulio paveldą ir jo išskirtinę vertę. Veiksmų planas apibrėžia svarbiausias veiklos kryptis ir prioritetus, kuriais siekiama užtikrinti Konvencijos veiksmingą nuostatų taikymą besikeičiančiame pasaulyje, skirtinguose jo kultūriniuose, ekonominiuose, politiniuose kontekstuose.

 

Žvelgiant į bendras pasaulio paveldo strategines tendencijas, būtina akcentuoti, kad pastarąjį dešimtmetį vis labiau pabrėžiamas poreikis integruoti darnaus vystymosi principus į pasaulio paveldo apsaugos ir išsaugojimo tikslus (angl. World Heritage and Sustainable Development ). 2015 m. Konvencijos šalių 20-oji Generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją dėl darnaus vystymosi programos įtraukimo į Pasaulio paveldo konvencijos procesus (angl. Policy for the Integration of a Sustainable Development Perspective into the Processes of the World Heritage Convention, kurios tikslas integruoti Jungtinių Tautų 2030 m. darnaus vystymosi darbotvarkės (angl. Sustainable development goals) pagrindines nuostatas, į pasaulio paveldo valdymo, apsaugos, priežiūros sritis bei įveiklinti pasaulio paveldą įgyvendinant darnaus vystymosi programą.