Pasaulio paveldo sąrašas 

Pasaulio paveldo sąrašą sudaro visai žmonijai reikšmingos ir išskirtinę visuotinę vertę turinčios kultūros ir gamtos paveldo vertybės (angl. World Heritage List), kurių šiuo metu yra 1092, esančios 167 valstybių narių teritorijose (845 kultūros paveldo, 209 gamtos paveldo ir 38 mišraus pobūdžio (gamtos ir kultūros paveldo)) (2018-07-17 duomenimis).

Kultūros ir gamtos paveldas apibrėžtas Pasaulio paveldo konvencijos 1 ir 2 straipsniuose:

Kultūros paveldu laikomi:

  • paminklai: architektūros statiniai, monumentaliosios skulptūros ir tapybos kūriniai, archeologinės kilmės elementai ir statiniai, užrašai, urviniai būstai ir įdomybių deriniai, turintys išskirtinę visuotinę vertę istorijos, meno ar mokslo požiūriu;
  • pastatų grupės: atskirų ar sujungtų pastatų grupės, kurios savo architektūra, savo vienove ar vieta kraštovaizdyje turi išskirtinę visuotinę vertę istorijos, meno ar mokslo požiūriu;
  • vietovės: žmogaus arba bendrai gamtos ir žmogaus sukurti dariniai ir vietovės, įskaitant archeologines vietas, turintys išskirtinę visuotinę vertę istoriniu, estetiniu, etnologiniu ar antropologiniu požiūriu. 

Gamtos paveldu laikomi:

  • gamtos įžymybės, kurias sudaro fiziniai ir biologiniai dariniai ar tokių darinių grupės, turintys išskirtinę visuotinę vertę estetiniu ar moksliniu požiūriu;
  • geologiniai ir fiziografiniai dariniai ir tiksliai apibrėžtos vietovės, kurios yra nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių buveinės, turinčios išskirtinę visuotinę vertę mokslo ar išsaugojimo požiūriu;
  • savitos gamtos vietovės arba tiksliai apibrėžti arealai, turintys išskirtinę visuotinę vertę mokslo, išsaugojimo ar gamtos grožio požiūriu. 

Taip pat yra išskiriamos mišraus paveldo vietovės, kurios atitinka kultūros ir gamtos paveldą apibrėžiančius kriterijus. 

Kad vertybė būtų įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą, pirmiausia ji turi atitiktį esminį Pasaulio paveldo konvencijoje nustatytą principą – būti išskirtinės visuotinės vertės, kuri Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėse apibrėžiama taip:

Išskirtinė visuotinė vertė – tai išskirtinis kultūrinis ir (ar) gamtinis reikšmingumas, kurio neriboja valstybių sienos. Jis yra svarbus visos žmonijos dabarties ir ateities kartoms. Todėl nuolatinė tokio paveldo apsauga yra didelis visos tarptautinės bendruomenės rūpestis. Komitetas nustato kriterijus, pagal kuriuos paveldo vertybės yra įrašomos į Pasaulio paveldo sąrašą.

Pasaulio paveldo komiteto sprendimu paveldo objektas ar vietovė turi išskirtinę visuotinę vertę, jeigu ji atitinka vieną ar daugiau šių kriterijų:

(i) reprezentuoja genialų žmogaus sukurtą šedevrą;

(ii) liudija svarbią žmonijos vertybių sklaidą, tam tikros epochos ar apibrėžtos kultūrinės erdvės įtakos kaitą architektūros ar technologijų, vaizduojamojo meno, miestų planavimo ar kraštovaizdžio raidos srityse;

(iii) liudija unikalią arba bent jau išskirtinę kultūrinę gyvosios ar išnykusios civilizacijos tradiciją;

(iv) yra išskirtinis pastatų, architektūrinio ar technologinio ansamblio arba kraštovaizdžio tipo pavyzdys, kuris iliustruoja svarbų žmonijos istorijos etapą (-us);

(v) yra išskirtinis tradicinio žmonių įsikūrimo, žemės arba jūros naudojimo pavyzdys, atspindintis tam tikrą kultūrą (ar kultūras) ar žmogaus ir aplinkos sąveiką, ypač kai tai tampa pažeidžiama dėl negrįžtamų pokyčių;

(vi) yra tiesiogiai ar akivaizdžiai susijusi su įvykiais ar gyvosiomis tradicijomis, idėjomis arba tikėjimais, meno ar literatūros darbais, pasižyminčiais išskirtine visuotine reikšme. (Komiteto nuomone, šis kriterijus turėtų būti taikomas tuo atveju, kai paveldo vertybė atitinka ir kitus kriterijus);

(vii) reprezentuoja nepaprastus gamtos reiškinius ar ypatingą išskirtinį gamtos grožį ir estetinę svarbą;

(viii) yra išskirtinis svarbiausių Žemės istorijos laikotarpių pavyzdys, atspindintis gyvybės raidos laikotarpius ir šiuo metu vykstančius geologinius žemės formavimosi procesus arba ryškias geomorfines ar fiziografines savybes;

(ix) yra išskirtinis žemės, gėlo vandens, pajūrio ir jūros ekosistemų bei augalų ir gyvūnų bendruomenių ekologinių, biologinių procesų ir jų nuolatinės evoliucijos bei vystymosi pavyzdys;

(x) aprėpia reikšmingiausius ir svarbiausius gamtos arealus, kuriuose svarbu išsaugoti biologinę įvairovę in situ, įskaitant nykstančių išskirtinės visuotinės vertės rūšių buveines, svarbias moksliniu ir išsaugojimo požiūriu. 

Taip pat paveldo vertybė turi atitikti vientisumo ir (arba) autentiškumo kriterijus bei privalo turėti patvirtintą apsaugos ir valdymo sistemą, kuri užtikrintų vertybės išsaugojimą ateities kartoms.

Šalys, pasirašiusios Pasaulio paveldo konvencija, įgyja teisę siūlyti jos teritorijoje esančias vertybes įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau pirmiausia jos turi įrašyti paveldo vertybę į Preliminarųjį sąrašą. Kitu atveju paraiškos dėl paveldo vertybės įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą nesvarstomos.

Šalis nusprendusi į Pasaulio paveldo sąrašą pasiūlyti paveldo vietovę, privalo parengti specialią paraišką, kurioje remdamasi Pasaulio paveldo komiteto nustatytais atrankos kriterijais, turi paaiškinti ir išdėstyti, kodėl vietovę reikėtų įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą bei pateikti apsaugos ir valdymo priemones ir planą. Paraiška turi būti pateikta oficialios valdžios institucijos vardu. Parengta paraiška pateikiama Pasaulio paveldo centrui (nuoroda į unesco.lt skiltį – Pasaulio paveldo centras) peržiūrėti ir patikrinti. Tinkami dokumentai toliau yra perduodami patariamosioms organizacijoms : Tarptautinei gamtos apsaugos sąjungai (IUCN) ir Tarptautinei paminklų ir paveldo vietovių tarybai (ICOMOS), kurios atlieka vertinimą ir pateikia ataskaitą Pasaulio paveldo komitetui. Pastarasis priima galutinį sprendimą dėl vertybės įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą.

Į Pasaulio paveldo sąrašą gali būti įrašytas ne tik pavienis objektas, bet ir istoriniai miestai bei miestų centrai, kultūriniai kraštovaizdžiai, kanalų paveldas ar kultūrniai paveldo keliai. Taip pat į minėtą sąrašą gali būti įrašytos tik vienos šalies teritorijoje arba kelių šalių teritorijoje esančios vertybės.

Lietuva gali didžiuotis keturiomis vietovėmis įrašytomis į Pasaulio paveldo sąrašą: Vilniaus istoriniu centru (1994 m.), Kuršių nerija (bendra paraiška su Rusijos Federacija, 2000 m.), Kernavės archeologine vietove (2004 m.) bei Struvės geodeziniu lanku (bendra 10-ties valstybių paraiška: Baltarusija, Estija, Latvija, Lietuva, Norvegija, Moldovos Respublika, Rusijos Federacija, Ukraina, Suomija, Švedija, 2005 m.).

Kultūros ir gamtos paveldo objektai ar vietovės, kurioms dėl ginkluotų konfliktų, silpnos ekonomikos, stichinių nelaimių, neatsakingos valstybių veiklos ar intensyvios urbanistinės plėtros, gresia ar tiesiogiai daroma žala, iš Pasaulio paveldo sąrašo perkeliamos į Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą. Jeigu valstybės narės nepriima atitinkamų sprendimų ir paveldo objektų ar vietovių išskirtinė visuotinė vertė yra sunaikinama, tuomet šie paveldo objektai ar vietovės negrįžtamai išbraukiamos iš Pasaulio paveldo sąrašo.

Pasaulio paveldo komitetas aktyviai siekia užtikrinti tolygų pasaulio paveldu pripažįstamų objektų pasiskirstymą visuose pasaulio regionuose, todėl 1994 m. buvo parengta Globali reprezentatyvaus, subalansuoto ir patikimo Pasaulio paveldo sąrašo strategija (angl. Global strategy). Šios strategijos tikslas – užtikrinti, kad Pasaulio paveldo sąrašas atspindėtų visą mūsų pasaulio kultūros ir gamtos vertybių, kurioms būdinga išskirtinė visuotinė vertė, spektrą.