Bendruomenių įgalinimas – paveldo išsaugojimo kitoms kartoms sąlyga

Nematerialaus kultūros paveldo svarbos pripažinimas, žinomumas  bei išsaugojimas yra vienas svarbiausių tikslų, apibrėžtų UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijoje (2003) ir šia konvenciją išaiškinančiose Įgyvendinimo veiklos direktyvose ir Etikos principuose.

Nematerialus kultūros paveldas – tai veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, taip skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. 

Pagal šios konvencijos 2 straipsnį tik toks paveldas gali būti laikomas nematerialiuoju kultūros paveldu, kuris yra suderinamas su esamais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais, taip pat su bendruomenių, grupių ir žmonių savitarpio pagarbos ir tvarios plėtros reikalavimais.

Nematerialaus kultūros paveldas reiškiasi šiose srityse:

• žodinėse tradicijose ir raiškos formose, įskaitant kalbą kaip nematerialaus kultūros paveldo perteikimo priemonę;
• atlikimo menuose;
• socialinėse praktikose, apeigose ir šventiniuose renginiuose;
• su gamta ir visata susijusiose žiniose ir praktikose;
• tradiciniuose amatuose.

UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos principais savo nacionalinių nematerialios kultūros paveldosaugos sistemų nuostatas grindžia net 185 pasaulio valstybės, tačiau šios konvencijos šalių narių sąrašas vis dar plečiasi. Lietuva UNESCO Konvencijos ratifikavimo raštą įteikė 2005 m. ir tapo 9-ąja jos įsipareigojimus priėmusia šalimi nare.

Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencija įpareigoja savo šalis nares skirti didelį dėmesį  švietimui, stebėsenai, paveldo ir darnaus vystymosi sąsajoms, bendruomenių stiprinimui ir nematerialaus kultūros paveldo tęstinumui. Kaip vienas veiksmingiausių būdų telkiant bendruomenes, visuomenę bei institucijas šiam tikslui yra nacionalinių nematerialaus kultūros paveldo sąvadų, registrų kūrimas bei UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašų skelbimas. 

Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencija taip pat įpareigoja valstybes nares kas 6 metus teikti UNESCO periodines ataskaitas apie konvencijos įgyvendinimą ir informaciją įtrauktų į UNESCO sąrašus vertybių būklę. Lietuva pateikė savo periodines ataskaitas 2011, 2017 ir 2021 m. (EN, LT). Informacija apie šios konvencijos šalių narių pateiktas periodines ataskaitas skelbiama monitoringo platformai skirtame puslapyje.

2018 m. Generalinė asamblėja patvirtino šios konvencijos įgyvendinimo poveikio, rezultatų, pagrindinių rodiklių ir vertinimo gaires, kaip pagrindą, kuriuo remiantis galima vertinti nematerialaus kultūros paveldo politiką, priemonių bei mechanizmų poveikį, efektyvumą tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu, tiek vietos lygiu. 

Šiuo metu nauja UNESCO nematerialaus ir materialaus kultūros paveldo ekspertų diskusijų platforma formuojasi Neapolyje, kuriame įvyko jau dvi pasaulinės konferencijos (2023 ir 2025), kuriose buvo pristatomi šiuolaikiniai, holistiški, į žmogų ir visuomenės gerovę orientuoti požiūriai į kultūros paveldą, dalinamasi įvairių kultūrinių grupių perspektyvomis bei tvarios paveldosaugos planais. Šios konferencijos dokumentas  „Kvietimas veikti Neapolio dvasioje“ laikomas progresyviu baziniu dokumentu integralios materialiosios ir nematerialiosios kultūros paveldosaugos  srityje.