Paveldo apsauga ginkluoto konflikto metu
Ginkluoti konfliktai per visą istoriją kėlė didžiulę grėsmę ne tik žmonių gyvybei, bet ir kultūros paveldui. Antrojo pasaulinio karo metu patirti masiniai kultūros vertybių sunaikinimai parodė, kad paveldo apsauga turi tapti tarptautinės bendruomenės prioritetu. Buvo pripažinta, kad vienos tautos kultūros vertybių praradimas yra visos žmonijos kultūros paveldo netektis, nes kiekviena tauta prisideda prie pasaulio kultūros kūrimo.
Atsižvelgdamos į šias aplinkybes, valstybės 1954 m. gegužės 14 d. Hagoje (Nyderlanduose) priėmė Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvenciją, dar vadinamą 1954 m. Hagos konvencija. Ji buvo priimta UNESCO iniciatyva ir tapo pirmąja tarptautine daugiašale sutartimi, skirta išimtinai kultūros paveldo apsaugai tiek taikos, tiek karo metu. Kartu su konvencija buvo priimtas ir Pirmasis protokolas, o vėliau, siekiant sustiprinti jos įgyvendinimą, 1999 m. kovo 26 d. priimtas Antrasis protokolas. . Jis įtvirtino griežtesnes paveldo apsaugos priemones, aiškiau apibrėžė valstybių atsakomybę ir numatė sustiprintos apsaugos statusą ypatingos reikšmės kultūros vertybėms. Taip pat buvo įsteigtas Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu komitetas, kuris stebi protokolo įgyvendinimą ir koordinuoja tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje.
1954 m. Hagos konvencijos tikslas – apsaugoti kultūros vertybes nuo sunaikinimo, plėšimo ar netinkamo naudojimo ginkluotų konfliktų metu. Ji taikoma įvairioms kultūros vertybėms: architektūros, meno ir istorijos paminklams, archeologinėms vietovėms, meno kūriniams, rankraščiams, knygoms, mokslinėms kolekcijoms ir kitiems objektams, turintiems meninę, istorinę ar archeologinę vertę, nepriklausomai nuo jų kilmės ar nuosavybės formos.
Konvencija nustato konkrečius valstybių, dalyvaujančių kariniame konflikte, įsipareigojimus siekiant apsaugoti kultūros paveldą. Valstybės privalo imtis prevencinių priemonių dar taikos metu: rengti kultūros vertybių inventorius, planuoti jų apsaugą nuo gaisrų ar pastatų griūties, numatyti galimybes kilnojamąsias vertybes perkelti į saugias vietas. Taip pat valstybės įsipareigoja gerbti kultūros vertybes tiek savo teritorijoje, tiek kitose šalyse ir susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų jas sunaikinti ar pažeisti.
Atsižvelgdama į didėjančius pavojus kultūros paveldui, UNESCO 2015 m. įsteigė Paveldo ekstremalių situacijų fondą (Heritage Emergency Fund – HEF). Šis fondas yra tarptautinės pagalbos mechanizmas, skirtas greitai reaguoti į krizes, kilusias dėl ginkluotų konfliktų, stichinių nelaimių ar kitų žmogaus sukeltų pavojų. Fondo lėšomis finansuojamos skubios priemonės, padedančios apsaugoti kultūros vertybes, įvertinti padarytą žalą ir planuoti jų atkūrimą.
Svarbi konvencijos dalis – galimybė itin svarbioms kultūros vertybėms suteikti specialią arba sustiprintos apsaugos statusą. Tokie objektai gali būti pažymėti specialiais konvencijos skiriamaisiais ženklais. 2011 m. Kernavės archeologinei vietovei suteiktas sustiprintos apsaugos statusas.
Konvencija taip pat numato specialių karinių vienetų ar specialistų paskyrimą kultūros vertybių apsaugai, Ypatingas dėmesys skiriamas kultūros paveldo specialistų, kariuomenės ir teisėsaugos institucijų mokymui. Lietuvos Respublika 1954 m. Hagos konvenciją ir abu jos protokolus ratifikavo 1998 m. Lietuva, kaip ir kitos konvencijos šalys, įsipareigojo užtikrinti kultūros vertybių apsaugą tiek taikos metu, tiek ginkluotų konfliktų atveju, rengti prevencines priemones ir bendradarbiauti su tarptautine bendruomene.