Dėl Kuršių nerijos išsaugojimo

Lietuvos nacionalinei UNESCO komisijai, įgyvendinant priskirtą misiją laiduoti Lietuvos valstybės atsakingą bei aktyvų dalyvavimą UNESCO programose ir veikloje, kelia didžiulį susirūpinimą viešai skelbiami Vyriausybės planai dėl UNESCO Pasaulio paveldo vietovės – Kuršių nerijos – ateities, ypač dėl tarptautinių įsipareigojimų, užtikrinant Kuršių nerijos išsaugojimą.

Lietuva yra ratifikavusi UNESCO Pasaulio paveldo apsaugos konvenciją, pagal kurią Kuršių nerija Lietuvos ir Rusijos pastangomis 2000 m. įrašyta į prestižinį UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vykdydama Pasaulio paveldo komiteto sprendimus, Lietuva turi teikti išsamias ataskaitas apie Kuršių nerijos išsaugojimo būklę, visas atliktas, atliekamas ir planuojamas veikas, galinčias daryti įtaką objektui, taip pat įgyvendinti tarptautinių ekspertų rekomendacijas. Visa tai periodiškai svarstoma Pasaulio paveldo komitete.

Teismai galutinėmis ir neskundžiamomis nutartimis įpareigojo nugriauti nelegalius pastatus Kuršių nerijoje. Tokios teisinės pasekmės numatomos šiurkščiausiais pažeidimų atvejais. Teismų sprendimų neįvykdžius visa apimtimi arba kitais susitarimais iš esmės pakeitus priimtų sprendimų turinį, atsirastų neigiamas poveikis UNESCO Pasaulio paveldo vietovei Kuršių nerijai ir potenciali grėsmė jos išskirtinei visuotinei vertei, kas sąlygotų Kuršių nerijos įrašymą į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą.
Delsimas vykdyti teismų sprendimus kelia abejonių, ar valstybė Kuršių nerijos išsaugojimui užtikrinti imasi visų reikiamų priemonių, atitinkančių UNESCO Pasaulio paveldo apsaugos konvencijos, jos įgyvendinimo gairių reikalavimus.

Teisingumą vykdo tik teismai, todėl negalima ignoruoti konstitucinės valstybės sąrangos, teisinės valstybės bendrųjų teisės principų, imtis priemonių prieštaraujančių Konstitucijai ir apskritai teisei, kurios sukeltų socialinį disbalansą teismų priimtų nutarčių vykdymo procesuose atkuriant pažeistas teises, teisėtus interesus ir lūkesčius.

Vyriausybės viešai išsakoma pozicija grindžiama lėšų taupymu dėl galimų ieškinių žalai atlyginti, pagal kuriuos būtų reikalaujama iš valstybės kompensacijų. Pažymėtina, jog teisminių ginčų nagrinėjimo procesas užtruko daugybę metų, kas taip pat reikalavo daug valstybės biudžeto lėšų, žmogiškųjų išteklių, aktyvaus atsakingų institucijų, palaikančių viešojo intereso gynimą, dalyvavimo ir pan.

Būtina efektyviai imtis priemonių, užtikrinančių atsakomybės neišvengiamumą bei garantuojančių žalos atlyginimą ne iš valstybės biudžeto lėšų, bet iš kaltų asmenų, dėl kurių veikų ir kaltės valstybė patiria žalą.