45. Senojo Vilniaus universiteto herbariumo kolekcija, 1781–1842 m.

Regioninės reikšmės, saugoma Vilniaus universiteto Gamtos mokslų centre esančiame Vilniaus universiteto herbariume

Senojo Vilniaus universiteto herbariumo (Herbarium historicum) kolekciją, kurioje saugomi XIX a. I pusėje sukaupti induočių augalų, samanų, dumblių, grybų ir kerpių pavyzdžiai, sudaro daugiau nei 15 tūkst. objektų. Tai vienas seniausių herbariumų Rytų Europoje. Jo pradžia siejama su prancūzų botaniko Žano Emanuelio Žilibero (Jean Emanuel Gilibert, 1741–1814) atvykimu į Vilniaus universitetą 1781 metais. Tuo laiku buvo įkurtas Gamtos istorijos kabinetas, kuriame kaupti geologijos, zoologijos eksponatai ir augalų kolekcijos (herbariumai).

XIX a. 4-ajame dešimtmetyje, uždarius Vilniaus universitetą ir Vilniaus medicinos–chirurgijos akademiją (1842 m.), dalis senųjų herbariumo rinkinių, liudijančių apie Lietuvos floros tyrimų pradžią, išvežta į kitus Rusijos imperijos universitetus ar institucijas. Daugiausia rinkinių pateko į 1834 m. įkurtą Kijevo Šv. Vladimiro universitetą. Dėl to XVIII a. rinkinių Vilniaus universiteto herbariume nėra, tačiau jame saugoma nemaža dalis XIX a. kolekcijos, kurią rinko žymiausi to meto mokslininkai: S. B. Gorskis (1802–1864), J. Volfgangas (1776–1859), J. Fedorovičius, J. Jundzilas (1794–1877), J. Pabrėža (1771–1849), A. F. Lange, G. Reichenbachas (1823–1889), E. Lindemannas (1825–1900), E. K. Eichvaldas (1795–1876) ir kt.

Pasaulio mastu Vilniaus universiteto herbariumas patenka į seniausiųjų herbariumų penkiasdešimtuką. Tai vientisa istorinės atminties sistema, kurią sudaro gyvosios gamtos (kai kuriais atvejais jau išnykusios) pavyzdžiai, mokslinės minties archyvas (originalios ranka rašytos etiketės, kuriose įvairiomis kalbomis pateikiama informacija apie augalų augimo būdą, radimo vietas) ir naudotų technologijų atspindžiai (specialus popierius, pavyzdžių apipavidalinimas).