94. Lietuviški ritinėliai pianolai

Nacionalinės reikšmės, saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, Lituanistikos tyrimo centre.

Lietuviški ritinėliai pianolai yra unikalūs lietuvių tautos muzikinės raiškos ir kultūrinio paveldo artefaktai. Tai JAV lietuvių bendruomenės atstovų iniciatyva išleisti muzikos įrašai mechaniniam pianinui (pianolai), priskiriami prie ankstyviausios (senosios) lietuviškos diskografijos, išleisti 17 m. laikotarpiu nuo 1915 m. iki 1932 m., tarsi laiko kapsulėje užfiksavo besiformuojančios ir į valstybinį atgimimą einančios lietuvių tautos muzikinę raišką, repertuarą, muzikavimo manierą, taip pat besiformuojančią norminę kalbą ir atskirus kalbos dialektus. Išskirtinė repertuaro dalis – pirmieji profesionaliosios instrumentinės muzikos pavyzdžiai, kurie kitais būdais nėra fiksuoti (plokštelėje ar vaško volelyje). Tokiu būdu, dar iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo išleista visa eilė muzikos įrašų pianolai su V. Kudirkos, J. Naujalio, S. Šimkaus bei Amerikoje gyvenusių J. Žemaičio, A. Pociaus, V. Nickaus ir M. Petrausko kūriniais (tame tarpe ir jo sukurtos pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ fragmentais). Apie 50% repertuaro sudaro liaudies dainos ir šokiai, apie 10% – religinės giesmės, taip pat apie 5% populiaraus tarptautinio (bet adaptuoto/lituanizuoto) repertuaro, likę 35% – originali lietuvių autorių kūryba.

Šie ritinėliai – tai perforuoto popieriaus juostelės (iki 18 metrų), pasižyminčios gera atkuriamo garso kokybe, tačiau fiziškai pakankamai trapios, bet kuriuo naudojimo metu galinčios įplyšti. Juostos susuktos į ritinėlius ir sudėtos į dėžutes. Kiekvienas ritinėlis ir jam skirta dėžutė turi savo metriką: nurodytą leidėją, jo eilės numerį, pavadinimą, muzikos autorių. Papildomai kai kurių ritinėlių metrikoje nurodytas atlikėjas, aranžuotojas, leidybos metai, kūrinio autorystė. Vokalinės muzikos ritinėliuose dešinėje pusėje vertikaliai aukštyn įrašyti suskiemenuoti žodžiai. Kiekvienas ritinėlis susuktas ant kartono tūtelės, iš kraštų įrėmintos plastikinių disko formos laikiklių.

Šios originalios laikmenos, kurių išlikę tik apie 50% visų žinomų įrašų, yra dalis globalios mechaninės muzikos industrijos, kuri pasaulyje suklestėjo XX a. pirmoje pusėje. Kiekviena šalis tarsi tęsdama XIX a. prasidėjusį „tautų pavasarį“ stengėsi išleisti savo etninę ir profesionaliąją muziką. Bet naujai po pirmojo pasaulinio karo Europos žemėlapyje atsiradusios valstybės pirmiausia rūpinosi ekonominiais ir socialiniais klausimais, todėl didžioji dalis taip vadinamų „etninių“ ritinėlių buvo išleisti JAV. Savo muziką ir muzikavimo tradicijas atsivežę į JAV jie visa tai tarsi užkonservavo, nes Europoje toliau vyko natūrali kultūros raida. Tokius ritinėlius išleido beveik trys dešimtys JAV susitelkusių tautinių bendruomenių. Lietuvių bendruomenė šiuo požiūriu buvo ryškiai matoma ir atspindima (išleista apie 370 ritinėlių). Palyginimui, mūsų kaimynų latvių, nei estų ritinėlių nebuvo išleista.

Lietuviški ritinėliai pianolai yra reikšmingi istoriniu, technologiniu ir kultūriniu požiūriais. Atrasti 2010 m. jie ženkliai praplėtė suvokimą apie lietuviškos muzikos sklaidą, jos fiksavimo būdus, papildė ankstyvąją lietuvišką diskografiją ir praplėtė jos repertuarą Amerikoje sukurtais pirmaisiais profesionalios muzikos pavyzdžiais. Tuo pačiu ritinėliai puikiai reprezentuoja ir atspindi XX a. pradžios JAV lietuvių imigrantų namų muzikavimo tradicijas.