61. Lietuvos dvarų parceliacijos, kaimų ir miestelių išskirstymo viensėdžiais ir sklypais planai, 1854–1946 m.
Pasidalinkite:
Nacionalinės reikšmės, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Lietuvos dvarų parceliacijos, kaimų ir miestelių išskirstymo viensėdžiais ir sklypais planuose pateikiama informacija – vertingas 1919–1940 m. Lietuvoje vykusios žemės reformos tyrinėjimo ir analizės šaltinis, neįkainojamas kraštovaizdžio kaitos liudijimas. Išlikę unikalūs, autentiški planai liudija vieną reikšmingiausių įvykių – žemės reformas bei padeda įvertinti jų reikšmę analizuojant Rytų ir Vidurio Europos agrarinės raidos XX a. tendencijas. Dokumentai vertingi savo išskirtine informacija apie tarpukarinės Lietuvos dvarų žemių dalijimo procesą, vietovardžius, gyvenvietes. Be to, tai svarbus dokumentinis šaltinis, padedantis atkurti piliečių nuosavybės teisę į turėtą nekilnojamąjį turtą.
Planai sudaryti didžiajai Lietuvos teritorijos daliai, juose įamžinti XX a. I pusėje buvę dvarai, palivarkai, kaimai, nurodytos buvusios miestų, miestelių ir gyvenviečių ribos. Tai svarbus istorijos ir urbanistikos tyrimų šaltinis. Ypač pabrėžtinas planų svarbos lituanistikai kriterijus, turint omenyje, jog 1940 m. prasidėję kataklizmai, XX a. II pusės industrializacija ir urbanizacija dažnai negrįžtamai pakeitė ne tik Lietuvos kraštovaizdį, bet ir jos žmonių gyvenseną, santykį su aplinka, trynė ir deformavo istorinę atmintį. Šie žemės planai atspindi tarpukario Lietuvos kaimo bendruomenės sąsają su etnine kultūra. Yra dokumentų, kuriuose išsaugota fonetinė pavardžių transkripcija, tarminiai tebesančių vietovardžių ir jau dabar išnykusių geografinių objektų (kaimų, miškų) pavadinimai. Planai yra vienas iš dialektologijos, toponimijos raidos, kalbotyros istorijos tyrimo šaltinių. Taip pat reikšmingi dokumentų formos ir stiliaus kriterijai. Žemės planų sukūrimo būdas ir atlikimo technika unikalūs. Rengiant planus buvo naudojami natūralūs ir dirbtiniai pigmentai: sepija, surikas, Karaliaučiaus mėlis, bei natūralūs organiniai dažai – karminas, gumigutas, kuriuos naudojo dar Baroko epochos dailininkai. Objektai ir jų ribos žymėti skirtingų spalvų tušu. Dalis planų pamušti drobiniu audiniu.
