82. Tremtinės Dalios Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas, XX a. vidurys

Regioninės reikšmės, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) yra viena iš daugelio lietuvių, patyrusių sovietines represijas: tremtį už poliarinio rato, kalinimą, aršų persekiojimą grįžus į Lietuvą. Lietuvoje ji žinoma kaip pirmųjų 1988 m. viešai publikuotų tremties atsiminimų, turėjusių didžiulį atgarsį to meto visuomenėje, autorė. D. Grinkevičiūtės atsiminimai davė pradžią tremtinių memuaristikai ir išgarsino ją kaip tautos kančių metraštininkę.

Rankraštinį D. Grinkevičiūtės palikimą sudaro memuarinės apysakos Atsiminimai, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vospominanija (rusų k.), Gimtojoje žemėje, miniatiūros Laikrodėlis ir Talismanas. Šie tekstai parašyti skirtingu laiku, apima trumpesnį ar ilgesnį autorės gyvenimo tarpsnį ir kiekvienas yra savaip reikšmingas.

Pirminis, ankstyviausias ir plačiausias, išskirtinės reikšmės D. Grinkevičiūtės tekstas, dabar žinomas Atsiminimų pavadinimu, rašytas 1949–1950 m. Kaune, pabėgus iš tremties, slapstantis ir slaugant sergančią motiną. Nujausdama suėmimą (taip ir atsitiko 1950 m. spalį), įdėjusi į stiklainį juos užkasė tėvų namų sodelyje. 1956 m. grįžusi į Lietuvą ir jų neberadusi, apie 1974 m. pradėjo rašyti iš naujo: iš pradžių rusų, vėliau lietuvių kalba. Užkastieji atsiminimai buvo atsitiktinai surasti tik 1991 m., praėjus ketveriems metams po autorės mirties.

Visi D. Grinkevičiūtės tekstai sudaro vientisą, vienas kitą papildantį pasakojimą apie lietuvių gyvenimą tremtyje ir grįžus iš jos (apima 1941–1979 m.). Tai autentiškas sukrečiantis 1941 m. birželio 14 d. ištremtų lietuvių ir kitų to paties likimo tautų kančių metraštis, sovietinio režimo nusikaltimų žmoniškumui liudijimas.