84. Kražių vargonininko sąsiuvinis

Lietuvos bažnytinės muzikos istorijos ankstyviausios žinios sietinos su vargonais. Vienas seniausių išlikusių instrumentinės muzikos pavyzdžių Lietuvoje yra XVII a. Kražių vargonininko sąsiuvinis, priklausęs Kražių kolegijai ar jos bažnyčiai, tuo metu Žemaitijos švietimo ir kultūros židiniui. Spėjama, kad rankraštis į Nacionalinę biblioteką pateko apie 1940–1950 m. su Žemaičių kunigų seminarijos dokumentais.

Kražių vargonininko sąsiuvinis nuo pat pradžių turėjo keleriopą paskirtį. Jis buvo numatytas ir neabejotinai naudotas dievogarbai, t. y. katalikiškoje liturgijoje. Didžiąją jo dalį sudaro kompozicijos, reikalingos atlikti liturginėse valandose, arba vadinamajame dieviškajame oficijuje (Officium Divinum), ir Mišiose. Rankraštyje atsispindi Vakarų Europos profesionalios klavyrinės muzikos bruožai: vyrauja XVII a. I pusės itališkoji klavyrinė notacija, kompozicijų partijų natos grupuojamos padrikai. Kražių vargonininko sąsiuvinis reprezentuoja XVII a. vargonininko natų rinkinį. Pirmoje dalyje esama atlikimo menui, muzikos teorijai, bažnytinėms dermėms skirtų teorinių nuorodų, pateikiančių žinių apie disonansų išrišimus, baigiamųjų kadencijų akordų jungties modelius, basso continuo, pro organo kadencijas; čia išrašytos bažnytinės dermės (tonai), itin gausu vargonavimo technikai lavinti skirtų praktinių užduočių ir jų sprendimų. Antroje dalyje – įvairaus pobūdžio ir sudėtingumo instrumentinės kompozicijos. Dauguma jų yra vokalinių kūrinių intabuliacijos ir instrumentiniai kūriniai vargonams ir kitiems klavišiniams instrumentams: fantazijos, ričerkarai, klauzulės, preambulės.

Tikslus Kražių vargonininko sąsiuvinio sudarymo laikas nėra žinomas, veikiausiai tai 1618 m., kadangi jie kelis kartus įrašyti sąsiuvinyje. Jis buvo naudojamas ir pildytas iki pat XVII a. pabaigos, ką patvirtina įrašyti vėlesni metai (1681, 1689 ir 1693) papildomos informacijos suteikiančiuose lapuose, naudotuose natų rankraščiui tvarkyti, klijuoti ir įrišti.

Kražių vargonininko sąsiuvinyje randamos dvi pavardės: cistersų vienuolio, galbūt net viso rankraščio sudarytojo, Adomo iš Vongroveco (Jadam clare cisterium Wangrow, m. 1629) ir Vazų karališkosios kapelos nario, vargonininko, italų kompozitoriaus Vinčenco Bertolusio (Vincenzo Bertolusi, 1550–1608).