86. Motiejaus Valančiaus rankraštis Žemaitiu wiskupiste, 1847 m.

Nacionalinės reikšmės, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

1847-aisiais Varnių kunigų seminarijos rektorius kun. Motiejus Valančius, pirmą kartą lietuviškai parašęs istorinį veikalą apie Žemaičių vyskupystę, įrodė, kad ir lietuvių kalba gali būti mokslo kalba. M. Valančiaus Žemaitiu wiskupiste kartu su Simono Daukanto Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822) yra pirmieji istorinio turinio lietuvių (žemaičių) kalba rašyti ir išspausdinti veikalai Lietuvoje.

Remdamasis literatūriniais ir archyviniais šaltiniais, kurių dauguma nėra išlikę, M. Valančius aprašė XV–XIX amžiaus Žemaitiją, Katalikų Bažnyčios įsitvirtinimą, pateikė Lietuvos miestelių istorijos, buities faktų. Dviejų dalių veikale pirmą kartą pateikiamos statistinių duomenų lentelės, rodančios padėtį Žemaičių vyskupystės bažnyčiose 1841 metais. Skyriuje Mokyti lietos [valstybės] vyrai M. Valančius pirmasis lietuvių kalba išspausdino Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Stanislovo Čerskio, Pranciškaus Šrubauskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos trumpas biografijas, taip pat paminėjo Petrą Roizijų, Motiejų Strijkovskį, Kalikstą Kasakauskį ir jo lietuvių kalbos gramatiką, Simono Groso žemaičių kalbos gramatiką (1835). Ypač vertingas autoriaus sudarytas botaniko kun. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rankraštinių darbų sąrašas, nes dalis dingusių rankraščių dabar žinomi tik iš šios apžvalgos.

Iš Vilniaus cenzūros komiteto XIX a. viduryje kartu su kitais leistais spausdinti ir uždraustais kūriniais rankraštis pateko į Vilniaus viešąją biblioteką. 1915 metais kartu su kitomis bibliotekos vertybėmis dokumentas išvežtas į Rusiją ir saugotas SSRS Valstybinėje V. I. Lenino (dab. Rusijos valstybinėje) bibliotekoje Maskvoje. Po Antrojo pasaulinio karo (tarp 1946–1952) grąžintas į Lietuvą ir perduotas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai.