Pasaulio paveldo komitetas 33-ojoje sesijoje, vykusioje Ispanijos mieste Sevilijoje 2009 m. birželio 22-30 dienomis, į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukė 13 naujų pasaulio paveldo vertybių, o trys vietovės pateko į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą. Dabar Pasaulio paveldo sąraše yra 890 kultūros ir gamtos paveldo vietovių. Tačiau iš garbingo Pasaulio paveldo sąrašo Pasaulio paveldo komitetas nusprendė išbraukti Drezdeno Elbės slėnį – kultūrinį kraštovaizdį, kurio visuotinę išskirtinę vertę sudarkė nutiestas tiltas.
GAMTOS vertybės, į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos 2009 m. vykusioje Pasaulio paveldo komiteto 33-ojoje sesijoje:
Vadeno jūra (Wadden Sea) – bendra Vokietijos ir Nyderlandų vertybė (užimanti tik 66 % visos Vadeno jūros teritorijos) – tai Nyderlandų Vadeno jūros draustinis ir Vokietijos Žemosios Saksonijos bei Šlezvigo-Holšteino Vadeno jūros nacionalinis parkas. Šios seklios jūros atsiradimui įtaką darė fiziniai ir biologiniai veiksniai: čia ir potvynių bei atoslūgių išrausti kanalai, smėlingos seklumos, jūros užliejamos dumblėtos seklumos, limanai, paplūdimiai ir kopos, įvairių rūšių gyvūnai ir augalai. Kasmet šioje vietovėje peri ir žiemoja apie 12 milijonų paukščių, kuriems ši vieta – rami užuovėja.
Dolomitų kalnai – Italijos pasaulio paveldo vietovė, esanti šiaurinėje Italijos Alpių dalyje. Tai kalnų virtinė, kurioje į dangų stiebiasi aštuoniolika aukštesnių nei trys tūkstančiai metrų kalnų viršūnių, driekiasi įspūdingi kalnų kraštovaizdžiai, kuriuose gausu siaurų, gilių ir ilgų slėnių.
KULTŪROS vertybės, į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos 2009 m. vykusioje Pasaulio paveldo komiteto 33-ojoje sesijoje:
Stokletų rūmai, esantys Belgijoje (Stoclet House) – tai Art Nouveau pavyzdys. Rūmus, pagal bankininko meno kolekcionieriaus Adolfo Stokleto užsakymą pradėtus statyti 1905 m., architektas Josef Hoffman, priklausęs to meto Vienos atsiskyrėlių architektų judėjimui, pabaigė 1911 m.
Loropenio griuvėsiai (The Ruins of Loropéni), esantys Burkina Faso, užima 11130 kv. m. plotą. Tai pirmoji Burkina Faso vertybė, patekusi į Pasaulio paveldo sąrašą. Vietovė, apjuosta akmens siena, yra viena iš geriausiai išsilaikiusių dešimties tvirtovių Lobi srityje, netoli sienos su Dramblio Kaulo Krantu, Gana ir Togu. Ši vietovė – tai per Sacharą nusidriekusių prekybos auksu kelių liudininkas.
Cidade Velha, Ribeiros Grande istorinis centras (Historic Centre of Ribeira Grande) Žaliajame Kyšulyje (Cape Verde) – pirmasis kolonijinis Europos avanpostas tropikuose. Miestas išsiskiria originalia gatvių struktūra ir bažnyčiomis, karalių tvirtove bei XVI a. marmuro statula aikštėje.
Utai kalnas Kinijoje (Mount Wutai), su penkiomis plokščiomis viršūnėmis, yra šventa budistų vieta. Šiame kultūriniame kraštovaizdyje – 53 vienuolynai, aukščiausias iki šiol išlikęs Tangų dinastijos iš rąstų suręstas pastatas su natūralaus dydžio molio skulptūromis.
Šuštaras, istorinė hidraulinė sistema Irane (Shushtar, Historic Hydraulic System) išlikusi dar nuo V a. pr. Kr. Vienas iš dviejų pagrindinių kanalų, Gargaro kanalas, naudojamas ir dabar: juo įvairiais tuneliais tiekiamas vanduo Šuštaro miestui.
Suleimanas – ypatingai šventas kalnas Kirgizijoje (Sulamain-Too Sacred Mountain) dunkso Ferganos slėnyje, Centrinės Azijos Šilko kelio kryžkelėje. Kalno viršūnėse ir šlaituose – net septyniolika maldos vietų, kuriomis naudojamasi ir šiais laikais, ir uolų, kuriose išlikę petroglifai bei rekonstruotos XVI a. mečetės. Tikima, kad pabuvus šiose kultinėse vietose, išgyja galvos, nugaros skausmai, nevaisingumas, pailgėja gyvenimo trukmė.
Karal – Supe šventasis miestas Peru (The Sacred City of Caral – Supe) – tai penkių tūkstančių metų senumo archeologinė vietovė, kurios plotas 626 ha, įsikūrusi terasoje dykumoje, iš kurios matosi žalias Supe upės slėnis. Tai seniausias Pietų ir Šiaurės Amerikų civilizacijos centras. Vienoje iš aštuoniolikos gyvenviečių – Korale (Coral) akį traukia skirtingų stilių monumentali architektūra, tarp jų – šeši dideli piramidiniai statiniai. Miesto planas ir kai kurie miesto elementai, tarp jų ir minėti piramidiniai statiniai bei elito rezidencijos liudija, kad čia vykdavo įvairios religinės apeigos – ženklas, kad religinė ideologija čia buvo labai įsigalėjusi.
Čosonų dinastijos karalių mauzoliejų (The Royal Tombs of the Joseon Dynasty) Korėjos Respublikoje sudaro keturiasdešimt atskirų kapaviečių, įrengtų nuo 1408 iki 1966 metų. Kapams parinkta ypatingo grožio vieta: paprastai kapų užpakalinę dalį saugo kalva, o priekinė dalis atsukta į pietus, į vandens rezervuarą ir tolumoje dunksančius kalnus. Netoli kapų yra raidės T formos medinė šventykla, stoginė stelei, karališkoji virtuvė, apsaugininkų namelis, vartai su raudonomis smailėmis ir kapinių prižiūrėtojo namelis, žmonių bei gyvūnų figūros.
Herkulio bokštas (The Tower of Hercules) stovintis Ispanijoje nuo I m. e. amžiaus pabaigos, kai romėnai pastatė jį pavadindami Brigantijos bokštu (Farum Brigantium), – tai švyturys, nurodantis kelią į Korunos (La Coruña) uostą Ispanijos šiaurės vakaruose. Susidedantis iš trijų aukštų, 55 metrų aukščio bokštas pastatytas ant 57 metrų aukščio uolos. Pirmas bokšto aukštas primena romėniškąjį švyturį, o šalia bokšto pagrindo stovi mažas stačiakampio formos romėnų pastatas, netoliese yra skulptūrų parkas. Romėnų pastato pamatai buvo aptikti 1990 m., atliekant kasinėjimus. Daug legendų sklinda apie Herkulio bokštą, jo išskirtinumą.
Šo de Fono ir Le Loklio (La Chaux-de-Fonds/Le Locle) laikrodžių gamintojų vietovė (La Chaux-de-Fonds/Le Locle watchmaking town-planning) Šveicarijoje – tai du vienas šalia kito atokiai Šveicarijos Juros kalnuose išsidėstę miesteliai. Čia aplinka netinkama žemės ūkiui, tačiau miesto planas rodo, kad nuo pat XIX a. pradžios miesteliai kūrėsi racionaliai, prisitaikant prie laikrodininkų reikmių. Nors nusiaubti kelių gaisrų, miesteliai ir toliau vystėsi dėka laikrodžių gamybos. Karlas Marksas knygoje Kapitalas (Das Kapital) Šo de Foną (La Chaux-de-Fonds) mini kaip didelį miestą-gamyklą, analizuodamas laikrodžių gamybos darbo pasiskirstymą Juros regione. Tai mono-industrinio manufaktūrinio miesto pavyzdys.
Pontkeselto akvedukas ir kanalas (Pontcysyllte Aqueduct and Canal) – tai Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Airijos vertybė, kuri yra Velso šiaurės rytuose. 18 km ilgio Pontkeselto kanalas, inžinieriaus Tomo Telfordo (Thomas Telford) kūrinys, baigtas XIX a. pradžioje, yra industrinės revoliucijos laikotarpio civilinės inžinerijos išradingumo pavyzdys. Kanalas buvo kasamas gana sudėtingoje geografinėje vietovėje ir kadangi kanale nėra jokių šliuzų, reikėjo priimti drąsius inžinerinius sprendimus. Akveduko arkos lengvos ir tvirtos, sudaro monumentalumo ir elegantiškumo įspūdį.
33-osios Pasaulio paveldo komiteto sesijos metu pritarta anksčiau į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų vertybių ribų išplėtimui, pakeičiant ir pasaulio paveldo vietovių pavadinimus.
Prancūzijos vietovė, kuri nuo šiol vadinasi Druskos viryklos: nuo didžiosiojo Solen lia Beno (Salins-les-Bains) iki karališkųjų Arko ir Senano (Arc-et-Senans) (From Great Saltworks of Salins-les-Bains to the Royal Saltworks of Arc-et-Senans), yra netoli Bezansono. Karališkąją druskos viryklą Arke ir Senane (Arc–et-Senans) pastatė Klodas Nikolia Ledu (Claude-Nicolas Ledoux), pradėjęs darbus 1775 m., valdant Liudvikui XVI. Šis didžiulis kompleksas turėjo suteikti galimybę organizuoti darbus racionaliai, o plečiantis verslui čia turėjo būti įkurtas idealus miestas, tačiau projektas taip ir liko neįgyvendintas. Didžiojoje druskos virykloje, esančioje Solen lia Bene (Salins-les-Bains), kur nuo viduramžių, jeigu ne anksčiau, buvo išgaunamas sūrymas, yra trys statiniai: druskos sandėlys, Amont šulinys bei buvęs gyvenamasis pastatas. Sujungta kartu su Claude-Nicolas Ledoux karališkąja Arko ir Senano ((Arc-et-Senans), kuri į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtraukta 1982 m.) druskos virykla, vietovė liudija druskos išgavimą Prancūzijoje.
Levoča, Spišski Hradas ir kiti susiję kultūros paminklai (Levoča, Spišský Hrad and the Associated Cultural Monuments) – tai Slovakijos pasaulio paveldo vietovė. Istorinis Levočo miesto centras papildė anksčiau įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą Slovakijos vertybę – Spišski Hradą. Spišski Hrade yra vienas didžiausių XIII – XIV a. karinių, politinių ir religinių statinių ansamblių Rytų Europoje, pastatytų romaniškuoju bei gotiškuoju architektūros stiliais. Istorinis Levočo miesto, įkurto XIII – XIV a., centras turi XIV a. bažnyčią, kurioje yra XV ir XVI a. altoriai, vėlyvosios gotikos polichrominių darbų kolekciją.
Tubatahos natūralus rifų parkas (Tubbataha Reefs Natural Park), esantis Filipinuose, užima 33200 ha plotą. Tubbataha – reiškia ilgą rifą, atsiveriantį jūros atoslūgio metu. Tai povandeninė karalystė, kurioje gali tarpti jūros arkliukai, rykliai ir banginiai, koralų rifuose gyvenančios žuvys. Šis jūrinis parkas – puikus atolinio rifo pavyzdys, kur gausu jūros gyvūnų, perinčių paukščių ir vėžlių, lagūnų ir koralų salų.
Pakeitimai Pasaulio paveldo sąraše
Antrą kartą savo istorijoje Pasaulio paveldo komitetas, vadovaudamasis Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, nusprendė išbraukti pasaulio paveldo vertybę iš Pasaulio paveldo sąrašo. Šioje sesijoje – tai Drezdeno Elbės slėnis, per kurį nutiestas keturių juostų eismo tiltas, sudarkęs vertybės išskirtinę visuotinę reikšmę.
Atsižvelgdamas į Azerbaidžano Vyriausybės pastangas išsaugoti Baku senamiestį, Pasaulio paveldo komitetas iš Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašo (į kurį pateko 2003 m. dėl 2000 m. žemės drebėjimo padarinių) grąžino šią vietovę į Pasaulio paveldo sąrašą.
Belizo barjerinio rifo rezervatas įtrauktas į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą dėl iškertamų mangrovių ir per didelės plėtros bei dėl to, kad Belizas nepakluso Pasaulio paveldo komiteto rekomendacijoms iki 2008 m. sugriežtinti mangrovių kirtimą.
Kolumbijos Los Katios nacionalinis parkas įtrauktas į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą pačios Kolumbijos prašymu, tikintis, kad tokia priemonė padės suburti tarptautinę visuomenę ir apsaugoti šią vietovę nuo brakonieriavimo bei miškų kirtimo. Į Pasaulio paveldo sąrašą patekusi 1994 m., kaip išskirtinės biologinės įvairovės vietovė, dabar ji kenčia nuo nelegalios žvejybos ir medžioklių.
Mcchetos istoriniai paminklai Gruzijoje, į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyti 1994 m., į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą įtraukti susirūpinus šios vietovės išlikimu. Pasaulio paveldo komitetas prašė Gruzijos Vyriausybės pateikti vietovės integruotą valdymo planą ir spręsti problemas, susijusias su akmens darbų ir freskų išsaugojimu. Be to, iškilo problemų dėl šalia bažnyčios esančios žemės valdymo, ir dėl prarandamo autentiškumo, nes šioje pasaulio paveldo vietovėje esančiuose pastatuose vykdomi neleistini, išskirtinę vertę niokojantys darbai.
2009 07 01 Kategorija: UNESCO, Pasaulio paveldas, Visos naujienos
