Marija Gimbutienė prie darbo stalo Stanfordo universitete,

fotogr. J. Gimbutas. 1961 m. (saugoma VU bibliotekoje)

UNESCO 40-osios generalinės konferencijos metu (2019 m. lapkričio 12-27 d.) Paryžiuje buvo paskelbtas UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašas, į kurį įtrauktos 59 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbios datos. Į šį sąrašą taip pat pateko abi Lietuvos pateiktos sukaktys: 2020 m. – didžiojo Lietuvos rabino, iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijahu Ben Salomono Zalmano (Vilniaus Gaono) (1720-1797) 300-osios gimimo metinės (remiant Baltarusijai, Lenkijai, YIVO žydų tyrimų institutui (JAV) ir Lenkų–žydų tyrimų institutui (JK)); 2021 m. – archeologės, antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921-1994) 100-osios gimimo metinės (remiant Latvijai, Ukrainai, Vokietijai ir Ramiojo v. universiteto absolventų institutui (JAV).

2021 metus Marijos Gimbutienės metais paskelbė Seimas. Vyriausybė patvirtino Marijos Gimbutienės metų minėjimo programą, kurią parengė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sudaryta darbo grupė. Minint pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės šimtmetį, Lietuvoje, JAV ir Prancūzijoje vyks parodos, konferencijos, kiti renginiai. Tarp svarbiausių renginių: tarptautinė Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“, Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda „Marija Gimbutienė – neolito ir bronzos amžiaus tyrėja“, piešinių ir keramikos konkursai Lietuvos mokyklose, jaunųjų žygeivių gyvosios istorijos stovykla, seminarų ciklas ir konferencija „Etnologija ir mitologijos atspindžiai ugdymo įstaigų edukacinėse erdvėse“, Vilniaus universiteto Tarptautinė 11-oji prof. J. Puzino mokslinė konferencija, skirta Marijos Gimbutienės 100 metų jubiliejui, Marijos Gimbutienės vardo suteikimo Kauno Maironio universitetinėje gimnazijos auditorijai ceremonija, kiti renginiai. Minėjimo planą žr. čia.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas kviečia 2021 metais Marijos Gimbutienės 100-osios gimimo metinėms skirtus minėjimo renginius rengiančias organizacijas naudoti UNESCO sukakties logotipą. 

 

Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Marija Gimbutas) – archeologė ir antropologė, archeomitologijos (mokslo šakos, jungiančios archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą) pradininkė, tyrusi Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras bei suformulavusi Kurganų hipotezę.

Marija Gimbutienė gimė 1921 m. Vilniuje, per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos. Dėstė JAV Harvardo, Kalifornijos universitetuose, mirė 1994 m. Los Andžele, palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Yra parašiusi 23 knygas, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993 m. apdovanota Enisfildo-Vulfo premija, kuri skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrinėjimus.

Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai kasinėjo ir aprašinėjo savo radinius, o profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji aiškino Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.

Nuo 1936 m. dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje, kurių metu nagrinėjo mirties ritualų ir tikėjimo sferas. Vytauto Didžiojo Universitete studijavo lingvistiką, 1942 m. Vilniaus Universitete įgijo Menų magistro laipsnį. Magistro darbe analizavo lietuvių laidojimo papročius geležies amžiuje. 1946 m. įgijusi etnologijos mokslų daktaro laipsnį Tubingeno Universitete, išvyko į Harvardo Universitetą (JAV), kur tyrinėjo Rytų Europos archeologinių tekstų vertimus ir dėstė universiteto antropologijos departamente.

Marija Gimbutas taip pat atliko archeologinius tyrimus Balkanų šalyse, Graikijoje. Pagrindinius darbus publikavo 1946–1971 m. Šie tyrimai buvo skirti matriarchalinių pirmykščių bendruomenių tikėjimams, indoeuropiečių atsiradimo Europoje keliams ir pan. M. Gimbutienė iškėlė hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės.

1956 m. Marija Gimbutienė suformulavo Kurganų hipotezę – vieną iš indoeuropiečių kilmės aiškinimų, pagal kurį Ponto stepėje archeologinės kurganų kultūros (sąvoka apimanti duobinių kapų kultūrą ir jos pirmtakes) žmonės greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Kurganų kultūros teorija – tai bandymas sujungti vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologines kultūras, egzistavusias dabartinėje Rusijoje, Ukrainoje ir Moldavijoje.

1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.